Kultūros paveldo objektai ir vietovės
Įsruties (Černiachovsko) raj.
Įsruties (vok. Insterburg, dabar rus. Černiachovsko) pilis
(Zamkovaja g.1, Įsrutis)
Pastatyta dar 1336 metais Teutonų ordino magistro Ditricho fon Altenburgo. Ji iškilo sudegintos lietuvių nadruvių Unsatrapio pilies vietoje. Iš pradžių tai buvo medinė tvirtovė, o 1380 metais buvo perstatyta iš akmens ir naudota kaip ordino atsparos taškas kovose su Lietuva.
Iš šiaurės vakarų pilis turėjo du bokštus, šiauriniame kampe stovėjo aštuonkampis bokštas. 1457 metais pilis buvo sugriauta, atnaujinta po 1525 metų. Bėgant šimtmečiams, pilis ne kartą degė, tačiau buvo nuolat atstatoma. 1881-aisiais ji paversta kareivinėmis, čia buvo ir kalėjimas. Kareivinėse buvo dislokuotas Lietuvių ulonų pulkas.
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos pilies citadelėje veikė kraštotyros muziejus, 1945 metais ji vėl buvo sudeginta, pokaryje čia veikė pieninė, mašinų remonto įmonė.
1960 metais pilis tapo valstybės saugomu objektu, dabar yra federalinės reikšmės kultūros paveldo objektas. Dalyje buvusios pilies yra įsikūrusi dailės galerija, muziejus, vyksta restauracijos darbai.
Greta pilies 1926 m. buvo pastatytas paminklas I Pasauliniame kare „žuvusiems Lietuvių ulonų pulko draugams“ atminti. Po II-o Pasaulinio karo jis buvo nugriautas, o 2006 metais vėl atstatytas.
Jurbarko (vok. Georgenburg, dabar rus. Majovkos kaimas) pilis
(Centralnaja g. 4, Jurbarkas)
Geriausiai išsilaikiusi iš visų buvusių Karaliaučiaus krašto pilių. Ji pastatyta 1337 metais, netrukus buvo sudeginta ir 1385-aisiais atstatyta iš plytų ir akmenų. Iki 1525 metų pilis priklausė Sembos vyskupui Jokūbui, vėliau atiteko Prūsijos administracijai.
1828-aisiais pilį nusipirko Klaipėdos pirklys Vilhelmas von Simpsonas ir čia įsteigė trakėnų veislės arklių žirgyną. 1899-aisiais valstybė perėmė pilį su dvaru ir iš Įsruties į Jurbarką perkėlė krašto žirgyną. Senoji pilis buvo atstatinėjama, žirgynas plečiamas.
Antrojo pasaulinio karo metais čia įsteigta belaisvių ir sulaikytųjų asmenų stovykla. Pokaryje išlikusiuose komplekso pastatuose vėl buvo auginami žirgai, iki šiol čia veikia žirgynas, bet jį nuniokojo 1996 metais kilęs gaisras, kai sudegė du pastatai.
2007 metais pilis įtraukta į regioninės reikšmės kultūros paveldo objektų sąrašą, 2010 m. ją perėmė Rusijos stačiatikių bažnyčia.
Įsruties rotušė
(Kalinina g. 4, Įsrutis)
Pastatyta 1927 metais. Joje įsikūrė įvairios vietos valdžios įstaigos, dvi didelės salės naudotos kaip galerijos parodoms, rūsyje veikė modernus restoranas. Po Antrojo pasaulinio karo rotušės pastate veikė ligoninė, o pastaruoju metu šiame į saugomų paminklų sąrašus įtrauktame pastate veikia biblioteka.
Šv. Brunono katalikų bažnyčia
(Lenina g. 15, Įsrutis)
Pradėta statyti 1902 metais ir baigta 1904-aisiais. Tai gotikinio stiliaus raudonų plytų statinys su aukštu bokštu. Bažnyčios viduje yra išlikę dviejų vitražų fragmentai, taip pat pora garsių paveikslų. Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė ligoninė, pokaryje įsikūrė kariškių sandėlis. 1993 metais bažnyčia grąžinta vietos katalikų bendruomenei, pradėti jos restauracijos darbai, 2000-aisiais sumontuoti vargonai, o 2002-aisiais bažnyčia atšventinta. Dabar čia vyksta pamaldos, rengiami bažnytinės muzikos koncertai. 2007 metais bažnyčiai suteiktas regioninės reikšmės kultūros paveldo objekto statusas.
Buvusi reformatų ir liuteronų bažnyčia
(Suvorova g. 20, Įsrutis)
Pastatyta 1886-1890 metais. Tai neoromaninio stiliaus statinys, kuris buvo naudojamas kaip vietos garnizono maldos namai ir turėjo keturis varpus. Trijų bokštų 60 metrų aukščio raudonų plytų bažnyčia po Antrojo pasaulinio karo naudota kaip šokių ir sporto salė. 1989 metais ji buvo perduota stačiatikių bendruomenei ir po restauracijos čia įsikūrė šv. Michailo bažnyčia.
2007 metais pastatui suteiktas regioninės reikšmės kultūros paveldo objekto statusas, nuo 2016 metų ji yra vietos katedra ir priklauso Karaliaučiaus metropolijai.
Johano Pestalocio mokyklos pastatas
(Gagarina g. 26, Įsrutis)
Duris atvėrė 1827 metais. 1840-aisiais šiame pastate pradėjo veikti pirmasis pasaulyje vaikų darželis. Mokyklos aktų salėje buvo įrengta evangelikų-liuteronų bažnyčia, ten vykdavo pamaldos. Mokykla ant stogo turėjo ir savo observatoriją.
Antrojo pasaulinio karo metais pastatas buvo tuščias, o nuo 1945-ųjų čia vėl veikia vidurinė mokykla. 2007 metais pastatas įtrauktas į regioninės reikšmės kultūros objektų sąrašą.
Prussia39.ru
Prussia39.ru
Buvusios pilies griuvėsiai
Želvoje (dabar rus. Kamenskoje)
Yra išlikę buvusios pilies griuvėsiai. Viduramžių pilis pradėta statyti 1390-aisiais ir baigta po kelių metų.
Siejama su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu fon Valenrodu, kurį poetas Adomas Mickevičius istorinėje poemoje Konradas Valenrodas (1828 m.) idealizavo kaip kryžiuočiu apsimetusį (ar vaikystėje iš tėvų pagrobtą ir pakrikštytą) lietuvį.
XVI amžiuje kilęs gaisras pilį gerokai nuniokojo, po jo dalis pastatų buvo nugriauta. Nuo XIX amžiaus Želvos pilis tapo Prūsijos valstybės nuosavybe.
Iki mūsų dienų išliko buvusio vokiečių ordino laikų statinio sienų likučiai, kurie 2000-aisiais metais tapo privačia nuosavybe. Planuota vykdyti pilies remonto darbus ir įrengti čia muziejų, bet to nebuvo padaryta.
2007 metais pilies griūvėsiai įtraukti į regioninės reikšmės kultūros paveldo objektų sąrašą.
I.Kanto namas
Jučiuose (dabar rus. Vesiolovkoje), Įsruties rajonas
Buvusi klebonija, išlikusi iki mūsų dienų šiame kaime. Raudonų plytų pastatas iškilo XVIII amžiaus pradžioje. Jis svarbus tuo, kad čia 1746-1750 metais mokytojavo Imanuelis Kantas. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas, jo vietoje pastatytas kitas. Nuo 1938-ųjų šis namas vadintas „Kanto namu“, priešais jį buvo pastatytas paminklas garsiajam filosofui, tačiau iki mūsų dienų jis neišliko.
2015 metais griūvančiam pastatui suteiktas regioninės reikšmės kultūros paveldo objekto statusas, 2017-2018 metais jis atstatytas, čia įkurtas muziejus, kuris priklausė Karaliaučiaus istorijos ir meno muziejui, o nuo 2019 metų yra Karaliaučiaus katedros muziejaus pavaldume.
Buvęs I.Kanto namas prieš restauraciją
Buvęs I.Kanto namas dabar
Ekspozicija namo viduje
