Kultūros paveldo objektai ir vietovės
Vilkaviškio raj.
Vilkaviškio dvaras
(Vysk. A.Karoso g.11, Vilkaviškis)
Galėjo būti įkurtas po 1744 metų, o rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas nuo 1773-iųjų. Labiausiai dvarą išgarsino šalia jo 1812 metų birželio 19-24 dienomis apsistojusi 250 tūkstančių karių prancūzų kariuomenė. Pats imperatorius Napoleonas dvare tų metų birželio 22-ąją paskelbė atsišaukimą, kuris reiškė karo su carine Rusija pradžią. Teigiama, kad šį karą laimėjęs Napoleonas žadėjo paversti Vilkaviškį „mažuoju Paryžiumi“. Po 1861-ųjų šiame klasicizmo stiliaus pastate, kurio fasadas išsiskiria trikampiu frontonu ir keturiomis kolonomis, gyveno Rusijos imperijos kariškiai. Pirmojo pasaulinio karo metu čia įsikūrė Vokietijos imperijos kariškiai, nuo 1926 iki 1940 metų dvaras priklausė Vilkaviškio vyskupijai, čia veikė jos kurija. Vykdant žemės reformą, garsią praeitį turėjęs dvaras buvo likviduotas, per Antrąjį pasaulinį karą stovėjo tuščias, vėliau čia veikė tarybinio ūkio administracija. Dabar centrinių rūmų pastate įrengti butai gyventojams.
Paežerių dvaro kompleksas Uosių kaime
(Dvaro g. 6, Paežerių kaimas, Vilkaviškio rajonas)
Unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Pereinamojo iš baroko į klasicizmą stiliaus rūmai Vilkaviškio pakraštyje pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pradėti statyti 1795 metais, o baigti 1799-aisiais. Dvaro rūmų kompleksui priklausė nemažai pastatų, iš kurių vertingiausi yra išlikusi ofikщna su Belvederio stiliaus bokštu, taip pat buvusios ledainės pastatas, buvusi kiaulidė. Šalia rūmų 12 hektarų plote buvo įkurtas vertingas parkas. Rūmus valdė dvarininkų Zabielų, Gauronskių šeimos, o prieš Antrąjį pasaulinį karą juos buvo įsigijęs Vasario 16-osios akto signataras bankininkas Jonas Vailokaitis. Karo metais juose gyveno vokiečių valdžios atstovai, po karo buvo įsikūręs tarybinio ūkio centras, vėliau – melioratoriai. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, rūmai priklausė Vilkaviškio rajono savivaldybei, po to buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui, o dabar juose yra įsikūręs Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras – muziejus.
Paežerių dvaro freska
Paežerių dvaro šokių salė
Paežerių dvaro parkas
Paežerių dvaro kompleksas. Oficina
Vilkaviškio katedra
(Vytauto g.14, Vilkaviškis)
Pradėta statyti 1870 metais, darbai baigti ir konsekruota 1881-aisiais. Neoromantinio stiliaus mūrinė bažnyčia 1923 metais tapo katedra, kai buvo įkurta Vilkaviškio vyskupija. Antrojo pasaulinio karo metais katedra nukentėjo nedaug, buvo apgriauti bokštai, sienos, pramušti jos skliautai. Sovietinė valdžia katedros atstatyti neleido, ji buvo nugriauta, iš plytų pastatyti du dviaukščiai namai, pamatai užkasti žeme ir toje vietoje pasodintas skveras. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nutarta katedrą pastatyti iš naujo ant senųjų pamatų. Darbai pradėti 1991 metais, o baigti 1998-aisiais, tų metų liepą katedra konsekruota. 2003 metais pašventinti ir sugaudė naujieji, Lenkijoje išliedinti katedros varpai.
Buvusios gimnazijos pastatas
(Sodų g.1, Vilkaviškis)
Pradėtas statyti 1882 metais, baigtas po dvejų metų. Dar po dešimtmečio paverstas pasieniečių kareivinėmis. Vėliau čia įsikūrė rusiškoji berniukų gimnazija, po jos - katalikiškos „Žiburio“ draugijos gimnazija, kuri 1930 metais buvo suvalstybinta. Ją baigė daug garsių šio krašto ir visos Lietuvos žmonių. 1979 metais pastate įkurta Vilkaviškio rajono viešoji biblioteka. Šis statinys – vieno aukšto su rūsiu ir palėpe, tai „plytų stilius“ architektūros pavyzdys. Pastatas dabar restauruotas, iš dalies atidengtas natūralus plytinis fasadas, pakeisti langai, stogas, siekiant išlaikyti istorinį autentiškumą.
Buvusios Vilkaviškio kunigų seminarijos pastatas
(Vytauto g.4, Vilkaviškis)
Jį suprojektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. 1926 metais įkūrus Vilkaviškio vyskupiją, atsirado būtinybė turėti ir kunigų seminariją. Iš pradžių ji glaudėsi Gižų dvaro rūmuose, o 1930-aisiais persikėlė į tik ką pastatytus erdvius trijų aukštų rūmus. Šis pastatas tuo metu buvo pats didžiausias gyvenamasis objektas Vilkaviškyje, jame klierikai ir mokėsi, ir gyveno ten įkurtame bendrabutyje. 1940-aiisiais, prasidėjus Lietuvos okupacijai, pastate įsikūrė rusų kariuomenė, o Antrojo pasaulinio karo metais seminarijos veikla trumpam buvo atgaivinta. Ji visiškai nutrūko 1944-aisiais, kai klierikai išsikėlė į užsienį ar Kauno seminariją. Pokario metais pastate, šalia kurio buvo įveistas didelis sodas, įsikūrė siuvimo įmonė, o šiuo metu veikia viena didžiausių Vilkaviškio bendrovių „Žemkalnija“.
Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus
(Gimtinės g.17, Ožkabalių kaimas, Vilkaviškio rajonas)
Veikia nuo 1989 metų. Šioje sodyboje tautos patriarchas daktaras J.Basanavičius gimė 1851 metais, čia prabėgo jo vaikystė. 1989-aisiais šalia šios sodybos buvo pradėtas sodinti Tautinio atgimimo ąžuolynas – tada ir kilo idėją atstatyti pačią apleistą sodybą. Parengus jos atstatymo projektą, atstatytas gyvenamasis namas, klėtis, įrengta ekspozicija. Vėlesniais metais atstatytas tvartas, rūsys, o 1996-aisiais sodyba įtraukta į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Iš pradžių sodyba ir šalia beveik 40 hektarų plote pasodintas daugiau kaip 8 tūkstančių medžių Ąžuolynas priklausė Vilkaviškio krašto muziejui, o 2006 metais perėjo Marijampolės apskrities viršininko administracijos žinion. Dabar J. Basanavičiaus gimtinė yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, o iš buvusios sodybos likę neatstatyti tik aliejinė, jauja ir pirtis. Sodyboje veikiantis muziejus kaupia eksponatus, priima ekskursantus, rūpinasi ąžuolyno priežiūra.
Vinco Kudirkos klėtelė-muziejus
(Paežerių kaimas, Vilkaviškio rajonas)
Muziejus yra Lietuvos himno autoriaus gimtinėje Paežerių kaime. Sodybą prie Paežerių ežero XIX amžiaus pirmojoje pusėje pasistatė V.Kudirkos tėvas Motiejus. Čia 1858 metais gimė ir vaikystę praleido V.Kudirka. Pirmojo pasaulinio karo metais sodyba buvo sugriauta, liko tik klėtelė, kurią V.Kudirka ypač mėgo. 1965 metais mokytojas Stasys Ankevičius klėtelėje įkūrė muziejų, kuris 1995-aisiais tapo Vilkaviškio krašto muziejaus padaliniu. 1867 metais statytoje klėtelėje buvo saugotas V.Kudirkos smuikas, kuris vėliau, S.Ankevičiui mirus, perkeltas į Paežerių dvaro rūmus. Pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo klėtelėje lankydavosi tūkstančiai ekskursantų, lankytojų ji sulaukia ir dabar. Klėtelę prižiūri sodyboje gyvenanti darbuotoja.
Skulptoriaus Petro Rimšos gimtoji sodyba, vadinama „Rimšyne“
(Naudžių kaimas, Vilkaviškio rajonas)
Skulptoriaus Petro Rimšos gimtoji sodyba, vadinama „Rimšyne“ mena senus laikus. Šioje sodyboje užaugo penki Rimšų vaikai. Juozas (1875-1970), knygnešys, mokėjęs knygrišio amatą, vėliau paveldėjęs tėvų ūkį, Petras (1881-1961), dailininkas, Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, labiausiai išgarsėjęs savo sukurtomis skulptūromis „Vargo mokykla“, „Artojas“, dekoratyviniais medaliais, Uršulė Rimšaitė-Jurkšienė ir Jurgis. Rimšų ūkis tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje pagarsėjo kaip pavyzdinis. Sodybos statiniai sudaro jaukų uždarą kiemą su "smetoniška" gėlių klomba viduryje. Jau daugiau kaip 60 metų čia veikia muziejus. Vartų stulpą, vietos tremtinių rūpesčiu, ženklina atminimo lentelė: šioje sodyboje 1945-46 metais veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos pogrindinė spaustuvė.
Plaktukų muziejus Degučių kaime
(Penkinių g.11, Degučių kaimas, Vilkaviškio rajonas)
Pasaulyje yra priskaičiuojama per 25 tūkstančius skirtingų plaktukų rūšių. Plaktukų muziejų pasaulyje nėra daug, o Lietuvoje jų vos du - vienas veikia Ignalinos rajone, antras – Sauliaus Matusevičiaus įkurtas muziejus Degučių kaime. Muziejuje dabar yra daugiau kaip 900 eksponatų. Plaktukai sunumeruoti, prie kiekvieno parašyta kilmės šalis ir paskirtis. Jų yra pačių įvairiausių: skirtas smulkiems darbams, akmenims tašyti, girnoms kalti, juvelyro plaktukas, teisėjo, mėsininko, baldžiaus ir t.t. Į muziejų yra atkeliavę daugybė eksponatų iš JAV, Anglijos, Japonijos, Vokietijos, Rusijos, Australijos ir kitų pasaulio šalių.
Vištyčio vėjo malūnas ir miestelyje buvusi aliejinė
(Taikos g., Vištytis, Vilkaviškio rajonas)
2003 metais įrašyti į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Abu šie objektai statyti 1925 metais. Vėjo malūnas su technologine įranga, kurį pastatė Jonas Kanapkis – vienintelis išlikęs Vilkaviškio rajone. Sovietiniais metais čia buvo įkurtas etnografinis muziejus, vėliau jo eksponatai perkelti į Vilkaviškio krašto muziejų. Malūnas kartu su malūnininko namu grąžintas savininkams, kuriems ilgai nepavyko rasti lėšų malūno tvarkybos darbams. 2015 m. Kultūros paveldo departamento ir asociacijos ,,Sūduvos kultūros fondas“ lėšomis buvo atlikti malūno architektūros, medienos ir konstrukcijų tyrimai ir jų pagrindu parengtas tvarkybos darbų projektas. 2018-aisiais Vilkaviškio rajono savivaldybė malūną nupirko, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos skyrė lėšas tvarkybos darbams, gautas iš ES struktūrinių fondų, o Vištyčio regioninio parko direkcija prisiėmė atsakomybę už sutvarkyto vėjo malūno panaudojimą. Buvo pasirašyta trišalė sutartis ir 2019 m. pradžioje pagaliau pradėti malūno tvarkybos darbai.
Vėjo malūnas bus pritaikytas lankymui ne tik kaip muziejus, bet ir kaip apžvalgos bokštas.
Vinkšnupių dvaro sodyba ir senosios totorių kapinės
(Vinkšnupiai, Vilkaviškio rajonas)
Bartninkų seniūnijos teritorijoje mena šiose vietose jau nuo XVII amžiaus ar dar anksčiau gyvenusią totorių bendruomenę. Manoma, kad Vinkšnupiai buvo padovanoti totorių karo vadui Tuhanui Bėjui, kurio kažkuris tokimas įpėdinis vedė vietos dvarininkaitę lietuvę, kurios pavardė buvo Baranauskaitė. Po šių vedybų įpėdiniai gavo Tuhan Baranauskų pavardę. 1918-aisiais Lietuvoje buvo trys musulmonų parapijos Kaune, Raižiuose Alytaus rajone ir Vinkšnupiuose. Tarpukario metais šios žemės priklausė dvarininkams Gavrilkevičiams, kurie čia pasistatė raudonų plytų dvarelį su arkadiniu portiku ir balkonu. Dabar iškilę du dvaro pastatai, viename jų įrengti butai. Vinkšnupiuose iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo dar stovėjo totorių mečetė, kurios rąstus vokiečių kareiviai per karą panaudojo apkasų sutvirtinimams. Išlikusios totorių kapinės, kurių paminkliniuose akmenyse dar išlikę XVII amžiaus įrašai, 2008-ųjų vasarą buvo sutvarkytos, pastatytas paminklinis akmuo.
Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio stačiatikių bažnyčios pastatų kompleksas
(J.Basanavičiaus g.19, Kybartai, Vilkaviškio rajonas)
Buvo pastatytas 1870 metais ir skirtas geležinkelio tarnautojams. Pirmojo pasaulinio karo metais šie stačiatikių maldos namai buvo paversti sandėliu. 1919 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apgriuvusią bažnyčią, mokyklos pastatą ir du parapijos namus perdavė Seinų katalikų vyskupijai. Tuomet joje buvo įrengta katalikų bažnyčia. Mieste gyvenantys stačiatikiai kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti maldos namus, 1929 m. Ministrų kabineto nutarimu bažnyčia grąžinta stačiatikių bendruomenei. 1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio bažnyčia buvo atnaujinta. Šis pastatas – pirmoji stačiatikių šventovė Užnemunėje, turėjusi atlikti ypatingą misiją pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus.
Paminklas dailininkui Isakui Levitanui Kybartuose.
(J.Basanavičiaus g, Kybartai, Vilkaviškio rajonas)
Pačiame Kybartų centre stovi paminklas vienam garsiausiam XIX amžiaus dailininkui Isakui Levitanui. 1860 rugpjūčio 30 d. tuometės carinės Rusijos pakraščio Kybartų mieste gimęs I. Levitanas čia praleido dešimt vaikystės metų, vėliau šeima išsikėlė gyventi į Maskvą. Nors abu I.Levitano tėvai mirė anksti, būsimas genijus sugebėjo baigti Maskvos dailės mokyklą ir tapti vienu garsiausių menininkų, jam už kūrybą buvo suteiktas net akademiko vardas. Pagerbiant dailininko atminimą, 1977 m. sausio 25 d. Kybartuose atidengtas jo paminklinis biustas, kurio skulptorius – Bronius Vyšniauskas, o architektas – Rimvydas Vyšniauskas.
