Objekto pavadinimas

Kontaktiniai duomenys: savivaldybė, adresas, tel. Nr., faksas, el.p. adresas, darbo laikas

Trumpa anotacija, pristatanti objektą

Rašytojo Antano Venclovos ( 1906-1971) gimtinė

Trempinių km., Liubavo seniūnija, Kalvarijos sav.

Antanas Venclova (1906-1971), poetas, prozininkas, kritikas, vertėjas. Gimė Trempinių km., Liubavo valsčiuje, baigęs Kauno universiteto humanitarinį fakultetą, dirbo pedagoginį darbą. Kūrybinė veikla: pirmieji poezijos rinkiniai „Sutemų skersgatviuos“, „Gatvės švinta“, vėlesnė poezija, rinkiniai „Obelis kur augalota“, „Šalies jaunystė“, „Žemė gera“, „Vakarinė žvaigždė“. Parašė kelionių įspūdžių knygų „Kelionė po Kiniją“, „Šiaurės sidabras“. Išvertė Ch.Dickenso, G.de Maupassant‘o, M.Gorkio, A.Puškino kūrinių. A.Venclovos knygų yra išversta į latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių ir kt. kalbas.

Rašytojo tėviškė šiuo metu privati valda.

Kunigo publicisto, rašytojo Prano Gavėno (1918-1999) tėviškė

Zapalimų kaimas, Kalvarijos seniūnija, Kalvarijos savivaldybė

Kunigas, salezietis, publicistas, rašytojas

Poeto Juozo Balkaus (1904-1932) kapas

Kalvarijos m. senosios kapinės

Poetas, skautų organizacijos Kalvarijoje įkūrėjas, gimė 1904 m. pietų Sūduvoje, mirė džiova 1932 m. lapkričio mėnesį. 1927 m. baigė Kauno gimnaziją ir įstojo į LU Humanitarinių mokslų fakultetą. Nuo 1931 metų mokytojavo Kalvarijos progimnazijoje. 1932 m. išspausdino eilėraščių rinkinį „Švintant“.

Literatės Astos Didbarzdytės-Videikienės (1963-1997) kapas

Kalvarijos m. senosios kapinės

Asta Didbarzdytė-Videikienė, mokytoja, literatė. Po mirties išleista jos kūrybos knyga „Būsiu plaštake“

Kapas ir antkapinis paminklas, palaidotas Juozas Kancleris (1858-1936) – knygnešys, Alyvų g. Kalvarijos mst., miesto kapinės, Kalvarijos sav.,

Kalvarijos m. senosios kapinės Atmintinos vietos ir paminklai: gyv. namas Kalvarijoje, pažymėtas memorialine lenta (aut. L. Juozonis). Kapas su antkapiniu paminklu Kalvarijos kapinėse.

Juozas Kancleris- Suvalkijos knygnešys, vadinamas „Knygnešių karaliumi“. Gimė 1859 m. lapkričio mėn. 3 d. Veselavos k., Igliaukos apyl., Marijampolės r. Mirė 1936 m. liepos 21 d. Kalvarijoje, Marijampolės sav. Kilęs iš ūkininkų šeimos. Kai jam buvo trys metai, mirė motina. Augo pas gimines Paulionius Santakos k., Kalvarijos apyl. Skaityti, rašyti išmoko pats, jau grįžęs iš kariuomenės. Paulionio svainis J.Barkauskas apie 1887 m. supažindino su knygnešiu P.Mikolainiu, kuris jo ūkyje Juodelių k. (Kalvarijos apyl.) buvo įsirengęs slaptą knygų sandėlį. J.Kancleris  padėjo P.Mikolainiui platinti spaudą. 1890 m. dėl žandarų persekiojimų P.Mikolainiui išvykus į Prūsiją, pradėjo pats gabenti spaudą iš Tilžės. Tapo knygnešiu profesionalu. Buvo nepaprastos valios, drąsos ir gabumų, pramintas Suvalkijos knygnešių karaliumi. Turėjo daug patikimų bendradarbių - knygnešių ir spaudos platintojų. Pas valstiečius įsirengė slėptuvių. Per metus vidutiniškai parsigabendavo apie 20 transportų - 100-120 panešamų ryšulių už 10000 rb. Vienu kartu iš Tilžės imdavo už 500 rb. Nešdavo įvairaus turinio spaudinius. Mėgo  pasaulietinius. Parsigabeno ir išplatino „Aušros“ likučius. Spauda aprūpindavo daugelį Suvalkijos knygų platintojų, Vilniaus inteligentų. Spaudinius pats pristatydavo V.Kudirkai, A.Grinevičiui, K.Griniui, S. Matulaičiui ir kt. to meto įžymiems veikėjams. „Sietyno“ spaudos platintojų draugijoje tapo vienu iš pagrindinių knygnešių. Išaiškinus draugiją, buvo ieškomas žandarų, bet spėjo pasislėpti. Buvo ir Artojų draugijos narys. 1899 m. spalio mėn. pasienio sargybinių sužeistas ir areštuotas, sugebėjo pabėgti. 1901 m. lapkričio 26 d. sulaikytas prie Rumokų k. (Vilkaviškio r.). Per kratą rado drabužiuose paslėptus 25 spaudinius. Kardomasis areštas taikytas Vilkaviškyje, Marijampolėje, Kalvarijoje. Nuo 1901 m. gegužės mėn. Kalvarijos kalėjime ėmė vaizduoti išprotėjusį. Išvežtas į Tvorkų psichiatrinę ligoninę netoli Varšuvos. Pripažintas nepagydomu ligoniu ir grąžintas į Suvalkus. 1902 m. gegužės 1 d. paleistas iš kalėjimo. Aktyviai prisidėjo prie 1905 m. revoliucijos, į Lietuvą gabeno revoliucinę spaudą ir ginklus. Nuo 1931 m. gruodžio 1 d. jam paskirta 50 Lt knygnešio pensija. Kalvarijoje gavo pusę gyvenamojo namo.

Kunigo publicisto, rašytojo Prano Gavėno (1918-1999) tėviškė

Zapalimų kaimas, Kalvarijos seniūnija, Kalvarijos savivaldybė

Kunigas, salezietis, publicistas, rašytojas. 1918 m. spalio 11 d. Zapalimų kaime (Marijampolės r.) ūkininkų Antano ir Kotrynos Gavėnų šeimoje, sukrykštė paskutinysis iš aštuonių vaikų sūnus Pranukas. Sunkaus pragyvenimo vejama, gausi Gavėnų šeima 1926 metais išvyksta į Braziliją.

Kavos plantacijos, toli nuo civilizacijos, šeima patyrė daug sunkumų, tad lengvesnio gyvenimo ieškoti ryžosi persikeldama į San Paulą, kuriame laimės taip pat nerado: nebuvo darbo, buto, trūko duonos. Ypač motina neįstengė priprasti svetimoje šalyje, todėl šeima su jauniausiu sūnumi Pranuku grįžo į gimtąją Suvalkiją, o kiti keturi vaikai pasiliko tropikų šalyje. Iš jaunų dienų Pranas jautė dvasinį pašaukimą, tačiau mokslui trūko lėšų. Po laimingo susitikimo su saleziečių patriarchu kunigu Antanu Skelčiu keturiolikmetis Pranukas 1933 metų rudenį išvyko Italiją mokytis pas saleziečius. 1939 metais tapęs saleziečiu, jis Turine studijavo filosofiją ir pedagogiką, specializavosi eksperimentinėje psichologijoje. Įgijęs filosofijos-teologijos licenciatą, 1949 m. liepos 3 d. gavo kunigystės šventinimus.

San Paulo arkivyskupo prašomas, 1971 metais kun. P.Gavėnas išvyko į San Paulo lietuvių Vila Zelinos parapiją. Gyvendamas Brazilijoje, aktyviai įsitraukė į sielovadinį ir visuomeninį lietuvių kolonijos gyvenimą. Tapęs Šv. Kazimiero parapijos klebonu šventojo Kazimiero jubiliejaus proga visais įmanomais būdais stengėsi garsinti Lietuvos globėją ir Lietuvą, kenčiančią okupacijos gniaužtuose. Jo valia ir pastangomis Brazilijos žmonės pradėjo plačiau domėtis Lietuva.

Plačiai po Braziliją pasklido jo parašyta knyga „Sao Casimiro“ („Šventasis Kazimieras“). Jis prisidėjo prie lietuvių kalbos ir kultūros kurso įvedimo San Paulo popiežiškam katalikų universitete. Pats tapo San Paulo valstijos žurnalistų sąjungos nariu, priimtas į Brazilijos rašytojų sąjungą, jam suteikta San Paulo valstijos Istorijos akademijos narystė. Lietuvos krikšto jubiliejaus metais pastatė lietuvišką kryžių Marijos šventovėj Apazecidoje, jo didelių pastangų dėka pavyko brazilų liturginiame kalendoriuje įterpti „Maldos dieną už Lietuvą“. Taip pat išleido trumpą apybraižą „Lietuva – Marijos žemė“, iš biuletenio „Mūsų Lietuva“, jo knygelių „Kūčios“, „Teofilius Matulionis“ ir kitų, išverstų į portugalų kalbą, brazilai daug sužinojo apie Lietuvą. Buvo laimingas, gavęs „LKB kronikos“, prasiskverbusios pro geležinę sieną, sąsiuvinius. „Tą medžiagą panaudodavau įvairiose instancijose, keldamas Lietuvos laisvės reikalą“, – kalbėjo kunigas. Didelis kun. P.Gavėno indėlis organizuojant parašų rinkimą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. SSRS prezidentui M. Gorbačiovui įteikta penki milijonai parašų.

Brazilijoje buvo pastebėta aktyvi jo veikla. 1985 metais jis apdovanotas Brazilijos kultūrinio centro medaliu, 1986 metais – Brazilijos lietuvių bendruomenės garbės pažymėjimu, 1988 metais – Brazilijos vėliavnešio bendruomenės diplomu.

1991 metais kunigas grįžta į mylimą tėvynę, vildamasis likusį gyvenimą dirbti jos ir Bažnyčios labui. 1992 metais pradėjo darbuotis Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, o 1994 m. spalio 24 d. paskirtas Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos garbės klebonu. Prie šios bažnyčios statybos savo lėšomis prisidėjo kun. P.Gavėnas ir kiti saleziečių kunigai.

Aktyviai įsitraukė į literatūrinę saleziečių veiklą. Iki gyvenimo pabaigos buvo „Saleziečių žinių“ redaktorius. Jo leidiniai nemokamai pasiekė Pelesos, Gdansko, Suvalkų, Karaliaučiaus lietuvius. Įkūrė Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Alytaus skyrių.

Knygnešys Aluška Andrius

Gimė 1862 m. Radiškės k., Punsko valsčius, dabar Sangrūdos sen., Kalvarijos sav., Marijampolės aps., mirė 1930 m. sausio 19 d. Naujosios Radiškės k., palaidotas Sangrūdos kapinėse, Kalvarijos sav., Marijampolės aps.

Dvejus metus mokėsi gimtojo kaimo daraktorinėje mokykloje. Norėdamas užsidirbti pinigų, jaunystėje išvyko į Ameriką. Grįždamas į Lietuvą, parsiveždavo lietuviškos spaudos. Susipažino su kitais knygnešiais: Miku Vasiliausku, Povilu Kupstu, Rože Meleškaite ir kitais. Namuose buvo daromos kratos, bet knygų neaptikdavo.

Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius kunigas, chorvedys, dainininkas, kompozitorius, poetas, bitininkas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas.

1855 m. vasario 19 d. Panausupio k., Daukšių parapijoje, Padovinio valsč., Kalvarijos apskritis -1915 m. birželio 14 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse

Marijampolėje baigęs keturias klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1880 įšventintas kunigu. Gerai mokėjo lenkų kalbą, todėl buvo paskirtas į Lomžos parapiją. Trumpai kunigavo ir Varšuvoje, o nuo 1892 Vilniaus vyskupijoje. Vilniuje buvo keliamas iš parapijos į parapiją. Jo rūpesčiu 1901 Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje atgimė lietuvių kalba. Iki 1904 vadovavo Lietuvių sambūriui Vilniuje. 1897 prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios subūrė pirmąjį lietuvišką chorą ir sukūrė jam dainų, surengė koncertų. Kunigas J. Ambraziejus visą gyvenimą domėjosi chorais, buvo draugijos „Vilniaus kanklės“ narys. Redagavo ir išleido mėnesinį žurnalą „Lietuvos bitininkas“ (1905), 1906 – 1908 žurnalo „Šviesa“ redaktorius ir leidėjas, parašė ir išleido „Elementorių“ (1906), „Trumpą Rymo katalikų katekizmą“ (1906) ir „Lenkų-lietuvių-rusų kalbų žodyną" (1907). Už raginimą klausyti tik lietuvių vyskupų buvo atleistas iš kunigo pareigų – vertėsi bitininkyste. Į paskutinę kelionę palydėjo tik keletas jo choro dalyvių.

Knygnešys Adomas Bendorius

Gimė 1859 m. Skaisčių k., Liubavo valsč., Kalvarijos apskrityje, mirė 1934 m. spalio mėn. Užgirių k., Marijampolės raj. (palaidotas Liudvinavo kapinėse).

Būdamas jaunas, gabeno spaudą iš Mažosios Lietuvos. Jam padėjo ten gyvenę giminės. Bendradarbiavo su kunigu M.Sederavičiumi.

Knygnešių Rožės Meleškaitės, Povilo Kupsto bei Juozo Silicko kapai

Sangrūdos kapinės