Objekto pavadinimas

Kontaktiniai duomenys: savivaldybė, adresas, tel. Nr., faksas, el.p. adresas, darbo laikas

Trumpa anotacija, pristatanti objektą

Anzelmo Matučio memorialinis muziejus

Alytaus m. savivaldybė Matučio g. 8, LT-62142 Alytus
Tel. +370 315  53172, 53172

Faksas +370 315 51990
Muziejaus vedėja Vilmantė Petrusevičienė

Darbo laikas: I-IV- 8-17 val.; V-8-16 val.

Nedirba: VI-VII

Anzelmo Matučio memorialinis muziejus įkurtas name, kuriame nuo 1961 metų gyveno poetas Anzelmas Matutis-Matulevičius. 1987 metais specialios komisijos dėka buvo peržiūrėtas ir suregistruotas poeto A.Matučio archyvinis bei memorialinis palikimas, kurį sudarė archyvas, epistolinė medžiaga, memorialiniai daiktai, fotografijos bei biblioteka. Įsigijęs visa tai, muziejus buvo atidarytas 1988 metais. A.Matučio vaikų literatūros muziejus iš pradžių buvo pavaldus Maironio lietuvių literatūros muziejui, o jau nuo 1991 metų muziejus, kartu su visais eksponatais, inventoriumi ir pagrindinėmis priemonėmis buvo perduotas Alytaus kraštotyros muziejui. Po kiek laiko muziejus buvo pervadintas A. Matučio memorialiniu muziejumi. Nuo 1993 metų muziejaus antrajame kambaryje pradėjo veikti paroda „Anzelmas Matutis fotografijose”, kurią nuo 1998 metų pakeitė kita paroda – „Dvylikos svečių lauktuvės”.

Įkurtas 1988 m. vaikų literatūros muziejus, 1991 m. perduodamas Alytaus kraštotyros muziejaus žinion. 1991 m. 10.19 d. atidarytas A. Matučio memorialinis kambarys, po kurio laiko pervadintas A. Matučio memorialiniu muziejumi. Šiuo metu ekspozicijos išdėstytos dviejuose kambariuose: pirmajame, pastovi ekspozicija- A. Matučio memorialinis kabinetas, antrojo kambario ekspozicija nuolat keičiama, papildoma, rengiami edukacinės programos, teminiai užsiėmimai.

J. Kunčino memorialinė ekspozicija Alytuje

J. Kunčino viešoji biblioteka,

Ligoninės g. 1C / Seirijų g. 2, LT-62114, Alytus

Tel. / faks. +370 73102

El. p. info@alytus.mvb.lt

Jurgis Kunčinas (1947 m. sausio 13 d. Alytuje — 2002 m. gruodžio 13 d. Vilniuje) — poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964 – 1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.

J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).

J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas.

J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje. Dalis jo kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties.

2006 m. gruodžio 8 d. visuomenei buvo pristatyta bibliotekoje įrengto Jurgio Kunčino kambario memorialinė ekspozicija

Poeto Anzelmo Matučio drevė Pauosupės kaime

Varėnos r. savivaldybė

Pauosupės kaimas, Kaniavos sen.

www.varena.lt/seniūnijos/

Šiais žodžiais poetas Anzelmas Matutis kvietė bičiulius į savo rankų darbo statinį – Drevę.
Gražioje Uosupio upelio įlomėje apie 1972-uosius metus išaugo neįprasta tyliam ir paprastam Pauosupės kaimeliui trobelė. Pastatyta ant 23 girnų akmenų, pasipuošė ji kreivų medžių sąsparomis, o savo akį – įdomios formos langiuką – atgręžė į laumių lieptą. Šešiasienis namelis pastatytas iš netašytų rąstų, plyšiai užkamšyti samanomis. Stogas dengtas lentutėmis (pirmasis stogas buvo šiaudinis, tačiau jis sudegė), poetas virš stogo buvo iškėlęs lyrą – poezijos simbolį (ji sutrūnijo).
Namelį nuo kaimo pusės skiria eglių šakų tvora, o varteliai – tai dviejų medžių kamienai, suaugę bendra šaka.
Kiemo viduryje stovi tikra drevė – įkastas didelis medžio kamienas. Viršūnėje, ant atsikišusios šakos, A. Matutis buvo pakabinęs nedidelį varpą (deja, jis nukrito). Ši tikroji drevė sena sena, net su trimis aviliais, todėl poetas ja labai didžiavosi, sakydamas, kad tokių visoj Europoj tik keletas tėra. Ant jos pritvirtinta lentelė su žodžiais:

Aš
girių
šlovė–
bičiulių
drevė.

Takelis veda prie Uosupio, per kurį permestas ilgas, plonas rąstas, pakibęs apie 1,5 m virš vandens. Poetas pats mikliai pereidavo rąstu ir kviesdavo tai padaryti kiekvieną, aplankiusį Drevę. Ir dabar, lankantis ekskursijoms, laikomasi dviejų jo priesakų: apkabinti drevę ir pereiti lieptu per Uosupį.
A. Matučio Drevės vidus – taip pat šešiakampio formos – tarsi korio akelė. Patalpos viduryje didelis stalas. Tai didelis beržo gumbas, uždengtas šešiakampe lenta. Šalia stalo – du iš beržo padaryti foteliai. Ant stalo – juodosios keramikos meistro S. Mašalos lauknešėlis. Langą dengia iš virvių nupinta bitė, Alytaus moksleivių dovana A. Matučiui. Kairėje stovi kuodzis – senovinė drevinė spinta, kuri buvo poeto indauja. Kitame kuodzyje buvo laikomos žolelės stebuklingajai, kvapiajai arbatai. Viskas čia neįprasta: korėtas židinys, „bebrų“ duona, gumbas, saugantis nuo išpuikimo kiekvieną čia užeinantį...
Drevėje ant beržo pinties puikuojasi poeto bičiulis Drevinukas – vaškinis žmogeliukas pušies gurgučio nosimi, spanguolių akutėm, grybų ausytėm... Poeto nėra, bet jo Drevinukas, tikėkime, nugalės visus girios baubus: ir Bumbuliūną, ir Šlamštinį, ir Kapočių...
Laipteliai veda į antrą trobelės aukštą. Ne kiekvienas čia užeidavo, tai buvo tarsi poeto tabu. Čia dvelkia senove dzūkiškų spalvų ir raštų audiniai, kuriais padengtos lubos, o sieną puošia tautinių juostų kilimas.
A. Matučio Drevė – tai mažytis pasaulis, kuriame kiekvienas daiktas byloja apie didelę meilę savajam kraštui, giriai. Neužželia takelis į A. Matučio Drevę. Kas antrą pavasarį čia klega „Poezijos pavasarėlis“, kurio metu skelbiamas gražiausias eilėraštis vaikams apie gamtą, žemę, Tėvynę, apdovanojamas poetas – A. Matučio premijos laureatas. Premiją skiria Varėnos rajono Savivaldybė. Iki 2006 m. jau įvyko 13 Poezijos pavasarėlių, laureatais vainikuoti poetai

A.Matučio kapas, Alytaus miesto kapinės

Rašytojo Vinco Krėvės – Mickevičiaus namas – muziejus Subartonių k. Merkinės seniūnija www.varena.lt/turizmas/muziejai.php

Vinco Krėvės – Mickevičiaus memorialinis muziejus – namas

Subartonių kaimas, Merkinės sen., Varėnos r. savivaldybė

Adresas: Varėnos raj.
Tel. +370 310 57 210.
El. p. kreve@walla.com
Lankytojai priimami trečiadieniais – sekmadieniais 9.00–17.00 val.

Vincas Krėvė-Mickevičius
(1882-1954)  1882 m. spalio 19 (7) d. Subartonyse gimė Vincas Krėvė-Mickevičius, lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas. Jis studijavo Lvovo ir Kijevo universitetuose, mokytojavo Baku, profesoriavo Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV profesoriavo Pensilvanijos universitete. Paskelbė „Dainavos senų žmonių padavimus“ (1912), apsakymų rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (1921), apysaką „Raganius“ (1930), dramas „Šarūnas“ (1911), „Skirgaila“ (1925), „Žentas“ (1922) bei kitus prozos ir scenos veikalus, parengė tautosakos leidinių. Mirė 1954 m. liepos 7 d. JAV.
V.Krėvė savo kraštą be galo mylėjo. Sakydavo, kad dzūkas, kaip tas medis, labai suaugęs su tėvų žeme. Ir niekur jis laimingas nebus. Todėl ir sakėsi būtinai grįšiąs į Lietuvą. Ir iš tikrųjų rašytojas grįžo į savo tėviškę, svetur išgyvenęs 10 metų ir 38 metus išgulėjęs tolimosios Filadelfijos žemėje. 1992 m. Dainavos krašto dainiaus ir jo žmonos Marijos Onos Rebekos-Mickevičienės palaikai atgulė amžino poilsio Subartonių kapinaitėse
Rašytojo atminimas tebegyvas Varėnos krašte. Subartonių kaime tebestovi Vinco Krėvės gimtasis namas, kuriame 1966 m. įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame išskaptuotas V.Krėvės bareljefas. XIX a. dviejų galų gyvenamajame name rodomi baldai, buities rakandai, nuotraukos,     pasakojančios apie rašytojo gyvenimą, išleistų knygų pavyzdžiai, duonkepė krosnis. Muziejuje rengiamos moksleivių, V. Krėvės kūrinių tema, piešinių parodos. Balandžio, gegužės mėn. moksleiviams rengiamos literatūros pamokos rašytojos gimtinėje; rašytojo mirties metinių minėjimas. Vos už kelių kilometrų nuo Subartonių yra ir garsioji V.Krėvės Merkinė, kurioje jis mokėsi, sėmėsi įkvėpimo. 1989 m. šio miestelio vidurinei mokyklai suteiktas V.Krėvės vardas, o 1994 m. prie mokyklos pastatytas paminklas. Rašytojo  vardu yra pavadinta Varėnos miesto gatvė.

Martynas Vainilaitis (1933-2006)

1933 m. sausio 26 d. Mergežerio kaime gimė Martynas Vainilaitis

Nuo 1957 m. „Žvaigždutės“ ir „Moksleivio“ literatūrinis darbuotojas, nuo 1965 – Respublikinės bibliotekos vyr. mokslinis  darbuotojas, nuo 1965 m. -  rašytojas profesionalas, nuo 1973 metų daug metų buvo „Genio“ žurnalo vyr. redaktoriaus pavaduotojas.
Nusipelnęs kultūros veikėjas (1983). Išleistos knygos - „Pupų pėdas“, „Grigo ratai“, „Dundulis dunda“, „Ežio namas“, „Mano volungėlė“, „Spalvoti nykštukai“, „Gegužės šaltinis“, „Skruzdėlytė po kanopa“, „Dega žiburį pelėda“, „Žydras povas povinėja“, „Bruknelė“, „Miško Monas.

Rašytojo Vinco Krėvės – Mickevičiaus skulptūra Merkinės mstl. Merkinės seniūnija

Poetas Antanas Kalanavičius

Poeto A. Kalanavičiaus kapas Sapiegiškių k. kapinėse

Varėnos seniūnija, www.varena.lt/seniūnijos

Antanas Kalanavičius - aštunto ir devinto dešimtmečio poetas. Subtilus lyrikas, stiprių vidinių išgyvenimų, ypač gamtos, savitos poetinės kalbos kūrėjas. A. Kalanavičius gimė 1945 m. birželio 5 d. Sapiegiškės kaime netoli Nedzingės, Varėnos rajone. A. Kalanavičiaus poezijoje atsiveria poeto talento gelmė, gaivalingumas, jo vienišas gyvenimas gamtos prieglobstyje. Nepaprastai turtinga jo kalba - žodynas ir sintaksė. Jis rašė laisvą, nepriklausomą poeziją.. Mirė 1992 m. Palaidotas Sapiegiškėje.

Namas, kuriame 1928-1931 gyveno poetė S. Nėris (Lazdijai, Seinų g. 29)

Mokykla Lynežerio kaime, kur dirbo K.Kubilinskas

Visi žinome Kostą Kubilinską – poetą, vaikai deklamuoja jo eiles. Tačiau čia, Lynežerio kaime, vyko K. Kubilinsko – lietuvio, žmogaus – drama.
1946 m. rudenį jis atvyko į Lynežerio pradinę mokyklą dirbti mokytoju, o poetas Algirdas Skinkys – į Rudnios progimnaziją kaip lietuvių kalbos mokytojas. Pasitikėjo žmonės poetu, pasitikėjo juo ir partizanai, įsikūrę girioje. Suteikė jam ir slapyvardį, nežinodami, kad kitą slapyvardį jis turi Vilniuje, tuose baisiuose rūmuose. Ir į Lynežerį jis buvo pasiųstas su užduotimi – išaiškinti partizanų būrį. A. Skinkys buvo ne tik K. Kubilinsko draugas, bet atliko ir ryšininko vaidmenį. Žinios iš Lynežerio per Rudnią pasiekdavo Vilnių...
Ekskursijos metu, stabtelėjus prie buvusios mokyklos, kalbama apie sunkų pokarį, apie išdavystę.

Kapas (palaidotas rašytojas Rojus Mizara, Savilionys)

K.Sakalausko – Vanagėlio namas, Alytus