LIETUVIŠKO ŽODŽIO KELIAIS
III. Lietuvių ir rusų kalbininkai bei rašytojai. Nadruva, Sūduva, Dzūkija.
2.1. ANTANAS TATARĖ ( 1805-1889)
Antanas Tatarė (Antanas Totoraitis), gimęs 1805 m. gegužės 17 d. Rygiškiuose, Šakių r., yra vienas pirmųjų žymesnių rašytojų sūduvių, švietėjas, pradžios mokyklų steigėjas, katalikų dvasininkas. Mokėsi Naumiesčio parapinėje ir Seinų vaivadinėje mokyklose, 1834 m. baigė Seinų kunigų seminariją, kunigavo Balbieriškyje, Ilguvoje, Lukšiuose, Sintautuose. Už 1863 m. sukilimo rėmimą buvo aštuoneriems metams ištremtas į Penzos guberniją. Amnestuotas apsigyveno Lenkijoje, Lomžoje, kaip emeritas prisiglaudęs benediktinų vienuolyne. A. Tatarė yra pirmosios lietuvių vaikų prozos knygos autorius - 1851 m. išleido pasakėčių ir apsakymų rinkinį „Pamokslai išminties ir teisybės“. Jis yra ir dviejų didaktinių apsakymų rinkinių autorius: „Pamokslai gražių žmonių“ (išleistas po rašytojo mirties 1900 m.) bei „Šventa ir pagirta roda“. Knygoje „Šventa ir pagirta roda“ (neišspausdintoje XIX a.) pasakojama apie garbingą Vilniaus universitetą. Savo pamokymus rašytojas įdeda į Vilniaus akademijos profesorių lūpas, su didele meile kalba apie mokslui paskirtus jų gyvenimus. Pamokymai sklidini pagarbos gimtajai lietuvių kalbai, didžiuojamasi Lietuvos žmonėmis, jos žeme, aukštinama išmintis, dora, knygos svarba. „Kaip ir visi švietėjai, žmonių gyvenimą jis troško matyti šviesesnį, laimingesnį, bet manė, jog visuomenė ir jos tvarka tobulėja tiktai tobulėjant žmogui – stiprėjant jo tikėjimui ir dorai“ ( V. Vanagas).
A. Tatarė mirė 1889 m. gruodžio 25 d. Lomžoje.
2.2. MIKALOJUS AKELAITIS (1829-1887)
Prozininkas, publicistas, kalbininkas M.Akelaitis gimė Čiuoderiškėse (Marijampolės r.). Kilęs iš valstiečių ir tuo dižiavosi, net laiškus pasirašydavo – valstietis iš Marijampolės. Dirbo namų mokytoju Žemaitijos dvaruose. Aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Kaip jo dalyvis ir vienas iš organizatorių, 1864 m. buvo suimtas Prūsijoje ir nuteistas, tačiau jam pavyko pabėgti iš teismo salės ir emigruoti į Prancūziją. (Jo, kaip sukilimo dalyvio, paveikslą istoriniame romane
„Sukilėliai“ yra pavaizdavęs V. Mykolaitis - Putinas.) Parašė didaktines apysakas „Kvestorius“ (1860), „Jonas Išmisločius“ (1860). Apysakoje „Kvestorius“ vaizduoja pasakotojo Jono vaikystę, atskleidžia socialinę padėtį, pirmuosius mokslo žingnius ir pabrėžia, kad varguomenės vaikui sunku prasimušti į žmones; įterpia buities ir gamtos vaizdų. Yra sueiliavęs politinių atsišaukimų, išleidęs pigių knygelių paprastiems žmonėms seriją „Liaudies bibliotekėlė“. 1859 m. buvo sumanęs leisti lietuvišką laikraštį „Pakeleivingas“, tačiau projekto valdžia neparėmė. M. Akelaitis buvo entuziastingas lietuvių kalbos šalininkas. Lenkiškame leidinyje „Vilniaus aplankai“ 1859 m. jis ragino: „ ... įsteikim parapijose mokyklas, kuriose viskas būtų mokoma lietuvių kalba; rašykim ir spausdinkim lietuvių knygas liaudžiai“. Sudarinėjo lietuvių-lenkų kalbų žodyną, parašė lietuvių kalbos gramatiką (išleista 1890 m.).
Mirė 1887 m. rugsėjo 27 d. Paryžiuje.
2.3. MARTYNAS SEDERAVIČIUS ( 1829-1907)
Draudžiamos lietuvių spaudos platintojas, antrasis asmuo po vyskupo ir rašytojo M. Valančiaus knygnešystės istorijoje, religinių raštų leidėjas ir vertėjas M. Sederavičius gimė 1829 m. Plėguose, Šakių rajone – pačiame Zanavykijos viduryje.Mokėsi Lukšiuose pas kunigą ir rašytoją A.Tatarę.Labai troško mokslo bei būti kunigu. Pagelbėjo A.Tatarė: paprašė Marijampolės vienuolius marijonus jį globoti – buvo priimtas į keturklasės mokyklos trečiąją klasę. Metus mokėsi pas giminaitį dvasininką, kitus metus – pas vienuolius Sandomiro vyskupystėje. 1855 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, ją baigęs 1858 m. buvo paskirtas į didelę Alvito parapiją. Siaučiant 1863 m. sukilimo audroms kuriam laikui apsigyveno Žemaitijoje. Vyskupo M. Valančiaus pavyzdžio uždegtas M. Sederavičius telkė knygnešius. 1873 m. išvyko į klebonauti į Sudargą – šalia Prūsijos sienos, kad galėtų skleisti kultūros šviesą į rusinamą Lietuvą. Čia jis buvo ne tik autoritetą pelnęs klebonas, bet ir mokytojas, keliems kaimams suradęs daraktorius, savo lėšomis pastatęs katalikišką mokyklą. Pažintis su Šakių, Vladislavo (Kudirkos Naumiesčio), Vilkaviškio, Marijampolės viršininkais, valdininkais padėjo dirbti kilnų knygnešio darbą. Ne kartą jo namuose daryta krata ieškant lietuviškų knygų, tačiau niekada nerasta. „Kai susitinka žandarus, tai iš nosinės išvynioja brevijorių, tai vėl į ją susuka. Žandarams nė į galvą netoptelia, kad nosinėje yra knygų“ (J. Kubiliūtė, J. Pastarnokas). M. Sederavičius rūpinosi, kad knygos būtų išvežiojamos į nuošaliausias vietas. Dažnai tai darė pats. Važinėdavo naktimis į Šakius, Vilkaviškį, Marijampolęs, Prienus, Veiverius, Kybartus, Pilviškius, pasiekdavo ir dalį Žemaitijos bei Dzūkiją. Labai džiaugėsi ir didžiavosi, kai buvo atgauta spauda. Parengė ir išleido apie 30 religinio turinio knygų.
Mirė 1907 m. kovo 7 d. Sudarge. Didžiojo knygnešio atminimas įamžintas Knygnešių sienelėje Kaune 1987 m. – tarp kitų tautinio atgimimo didžiavyrių įrašyta ir kunigo knygnešio Martyno Sederavičiaus pavardė.
2.4. ANDRIUS VIŠTELIS ( 1837-1912)
Poetas, vertėjas, publicistas, aušrininkas A. Vištelis (Višteliauskas) gimė 1837 m. lapkričio 25 d. Karališkiuose, nuo Kauno į vakarus, netoli Zapyškio. „Andrius – aukštas, gražus, juodbruvas, juodomis blizgančiomis akimis, norėdamas atsiginti nuo bado, eina per Lietuvos kaimus, lodinėdamas šunis... Suaugęs bičiuliams pasakos: gerai išmanantis tarmes, girdėjęs daug dainų ir padavimų“. (J. Kubiliūtė, J. Pastarnokas). Dalyvavo 1863 m. sukilime Balbieriškio, Pilviškių, Ąžuolų Būdos miškuose, už sumanumą ir drąsą pelnė karininko laipsnį. Kovos idėjas atspindi nuoširdi, telkianti poezija, dainuota sukilėlių: „Marš, marš, vajauninkai, / Marš ant visų kelių! / Greit, žemaičiai, lietuvninkai, / Naikint neprietelių.“ Sužeistas pateko į nelaisvę, bet nežinia kokiu būdu pavyko pabėgti į Vakarus. Atsidūrė Italijoje, kovojo Garibaldžio armijos gretose. 1886 m. atvyko į Pietų Ameriką. Pasak literatūros istoriko V. Kuzmicko, reto kurio kito lietuvių rašytojo gyvenime buvo tiek nuotykių, klajonių, skurdo, kančių ir nelaimių, kiek jų teko „Aušros“ poetui Višteliui. Septyniolikos sulaukęs, pradėjo kurti eiles, daraktoriavo. Mąslus, išdidus ir karštas.Gyvendamas svetur, palaikė glaudžius ryšius su M.Akelaičiu, J.Basanavičiumi, J. Šliūpu, J. Mikšu, M. Jankumi ir kitais Lietuvos šviesuoliais. A. Vištelis – populiariausias „Aušros“ poetas, jos rėmėjas ir platintojas. Parašė lyriškų, artimų liaudies dainoms eilėraščių, pasakėčių („Lietuviškoji kalba“, „Regėjimas“, „Šviesūnas ir pelėda), išvertė lenkų poezijos, tarp jų - J. Kraševskio „Vitolio raudą“ (1881).
Mirė 1912 m. rugpjūčio 2 d. Buenos Airese (
1996 m. Gaižėnuose pastatytas paminklinis akmuo, ženklinantis poeto tėviškę.
2.5. ŽEMAITĖ (1845-1921)
Lietuvių literatūros klasikė, prozininkė, dramaturgė, vaikų rašytoja Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) gimė 1845 m. birželio 4 d. neturtingų Žemaitijos bajorų šeimoje Bukantėje ( Plungės r.), tačiau amžina poilsio vieta jai tapo Suvalkija. Tėvai didžiavosi bajoriška kilme, laikėsi savo luomo tradicijų ir ragino jų laikytis savo dukteris. Mokyklos lankyti būsimajai rašytojai neteko. Skaityti ir rašyti išmokė tėvas – Bukantės dvaro ūkvedys; paaugusi mokėsi privačiai giminaičių Šėmų dvare. Būdama guvi ir imli, žinias ir dvasinį akiratį plėtė savarankiškai.1865 m. ištekėjusi už eigulio, buvusio baudžiauninko Lauryno Žymanto, nutolo nuo bajorijos luomo bei lenkiškos jos orientacijos.Vedę Žymantai ėmėsi ūkininkauti, nuomojo svetimas žemes Varnių, Laukuvos, Užvenčio apylinkėse. Ušnėnų ūkininkę Juliją Žymantienę kaimynų sūnus Povilas Višinskis atvedė į literatūrą: turėdama 49 metus ji parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“ („Piršlybos“), kuris buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Per ketverius kūrybinius metus ji sukūrė brandžiausius savo kūrinius „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sučiuptas velnias“. Pirmieji jos kūrybos vertintojai buvo P. Višinskis ir J. Jablonskis. 1904 m. išleido knygelę vaikams „Rinkinėlis vaikams“, vėliau – apsakymus „Kaip Jonelis raides pažino“, „Nelaimingi vaikai“, „Magdelė“ ir kt. 1907 m. dalyvavo Kaune vykusiame pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 m.- pirmajame Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. Nuo 1912 m. gyveno Vilniuje, dirbo „Lietuvos ūkininko“ administracijoje, buvo „Lietuvos žinių“ redaktorė. Vilniuje rašytoją globojo advokato A. Bulotos šeima.1914 m. išėjo pirmasis jos „Raštų“ tomas. I pasaulinio karo metais su Bulotomis persikėlė į Petrogradą, o 1916 m. kartu su jais išvyko į JAV rinkti nuo karo nukentėjusiesiems aukų. Į Lietuvą grįžo 1921 m. ir apsigyveno pas Bulotas Marijampolėje. Rašė Amerikoje pradėtą „Autobiografiją“, rengė savo raštų leidimą, rūpinosi neturtingų moksleivių šelpimu.
Literatūrinį jos palikimą sudaro apsakymai, apysakos, dramos. Jos kūrinių pagrindas – XIX a. pab. - XX a. pradžios valstiečių buitis, moralė, tarpusavio santykiai, moters likimas. Kūrinių vaizdai detalūs, daiktiški, gyvybingi, etnografiški ir žemaitiški. Ji – puiki žodžio meistrė, visažinė pasakotoja, aprašymo ir dialogų mėgėja. Žemaitė – rašytoja realistė, epikė; su jos vardu susijusi realizmo srovės lietuvių literatūroje pradžia.
Kelionėje į Kauną persišaldžiusi, rašytoja susirgo ir 1921 m. gruodžio 7 d. mirė Marijampolėje. Palaidota senosiose Marijampolės kapinėse. Jos vardu pavadinta gatvė ir skveras Marijampolės mieste.
2.6. FILIPAS FORTUNATOVAS (1848-1914)
F. Fortunatovas, mokslinio lietuvių kalbos tyrimo Rusijoje pradininkas, gimė 1848 m. Vologdoje. Šis rusų kalbininkas prisidėjo prie baltų kalbų, ypač lietuvių, tyrimo ir plačiai supažindino Rusijos visuomenę su Vakarų Europoje suklestėjusia lyginamąja kalbotyra. 1868 m. jis baigė Maskvos universitetą, studijavo Leipcige, Berlyne, Tiubingene, Karaliaučiuje, Paryžiuje, Londone. Ypač daug dėmesio skyrė lituanistos mokslui. Svarbūs jo nuopelnai lietuvių dialektologijai. 1871 m. kartu su kalbininku V. Mileriu atvyko į Lietuvą ir visą vasarą praleido Liudvinave, netoli Marijampolės, pas savo studentą A. Botyrių, kur rinko tautosaką. Jos nemažą dalį 1872 m. paskelbė Maskvos universiteto leidinyje kartu su vertimu į rusų kalbą ir trumpu šnektos aprašu. „Tai buvo pirmas didesnis lietuvių liaudies dainų rinkinys rusiškai skaitančiai visuomenei ir vienas iš akstyvųjų lietuvių dialektologijos darbų.“ (Z. Zinkevičius). Nuo 1875 m. dėstė Maskvos universitete; manoma, kad nuo 1878 m. pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą. 1902 m. išrinktas akademiku, persikėlė į Peterburgą. Redagavo Mokslų akademijos leidinius. Jis sukūrė vadinamąją Fortunatovo lingvistinę mokyklą. Vienu iš svarbiausių savo uždavinių laikė baltų kalbų, ypač lietuvių kalbos, tyrinėjimą. Paskelbė reikšmingų darbų iš baltų akcentologijos. Dalį jų paskelbė vokiečių kalba.
Prieš I pasaulinį karą rusų mokslininkai lituanistikos tyrimais buvo
gana toli pažengę. F. Fortunatovo paskaitos padarė didelę įtaką lietuvių
kalbininkui J. Jablonskiui, kuris Maskvos universitete klausė jo skaitomo
lietuvių kalbos kurso. Fortunatovas pagrindu laikė vakarų aukštaičių tarmę, „o tai galėjo turėti reikšmės pasirenkant
bendrinės kalbos pagrindą.“ (Z.Zinkevičius). Rusų kalbininkas rūpinosi
Juškų žodyno leidimu, jį redagavo. Kartu su
F. Fortunatovas mirė 1914 m. Kosolmoje, netoli Petrogrado.
Jo
darbą lituanistikos srityje tęsė jo mokiniai kalbininkai G. Uljanovas,
Grigorijus Uljanovas ( 1859-1912) daugiausia nuveikė tirdamas baltų kalbų veiksmažodžio struktūrą ir raidą. Nagrinėjo baltų ir slavų kalbų ryšius veiksmažodžių asmenavimo ir reikšmės sferose.
F. Fortunatovo mokinys Nikolajus Sokolovas (1875-1923) ne kartą buvo atvykęs į Lietuvą tyrinėti tarmių. 1912 m. jis skaitė pranešimą Lietuvių mokslo draugijos susirinkime ir ragino sudaryti lietuvių kalbos tyrimo komisiją, parengti programą. Tyrė lietuvių liaudies dainų kalbą, S. Daukanto raštų kalbos ypatybes, lietuvių gyvenvietės pėdsakus Oriolo gubernijoje. Aleksandras Aleksandrovas (1861-1918) taip pat ne kartą lankėsi Lietuvoje, bendravo su A. Baranausku, K. Jauniumi, P. Kriaučiūnu, V. Krėve- Mickevičiumi, kitais lietuvių veikėjais. Vokiečių kalba parašė studiją „Apie lietuvių tautinio poeto K. Donelaičio kalbą“ (1886), monografiją „Lietuviškos studijos. Sudurtiniai vardažodžiai“(1888). Prisidėjo prie Juškų žodyno rengimo. 1911 m. įstojęs į vienuolyną ir tapęs stačiatikių dvasininku, kaip kalbininkas nebesireiškė.
2.7. PETRAS KRIAUČIŪNAS (1850-1916)
Vertėjas, lietuvybės puoselėtojas, pedagogas P. Kriaučiūnas gimė 1850 m.
rugsėjo 16 d. Papečkiuose, Vilkaviškio r. 1871 metais baigęs Marijampolės
gimnaziją, mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje,
tačiau kunigu netapo - pasirinko mokytojo kelią. 1881 m. Varšuvos universitete
įgijo lotynų kalbos mokytojo teises. 1881-1887 m. ir 1906-1914 m. Marijampolės
gimnazijoje dėstė lotynų ir lietuvių kalbas, skatino mokinius domėtis gimtąja kalba. „Jam atėjus į mokyklą, čia prasidėjo tikras tautinis renesansas. P. Kriaučiūnas – iškili asmenybė, didelis eruditas, nepaprastai emocingas ir be galo pasišventęs savo idėjai žmogus“ (V. Peckus). Be
lietuvių, mokėjo lotynų, graikų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų
kalbas. 1887 m. buvo priverstas išeiti iš gimnazijos
P. Kriaučiūnas mirė 1916 m. sausio 7 d.; norėjo būti palaidotas Lietuvoje. Nesant galimybės jo valią įvykdyti, palaidotas dviejuose karstuose, metaliniame ir mediniame, kad po karo audrų galėtų būti grąžintas Lietuvą. Deja, šis jo noras nėra išpildytas.
Tėviškės sodyba išnykusi – tėra išlikę akmenų, mūrinio tvarto likučių.
2.8. VINCAS PIETARIS (1850 -1902)
Rašytojas, pirmojo istorinio lietuvių romano „Algimantas“ autorius V. Pietaris gimė 1850 m. spalio 9 d. Suvalkiečių ūkininko vaikas įveikė materialinius nepriteklius ir „prasimušė į žmones“ - tapo gydytoju ir aktyviu lietuvių kultūrinio gyvenimo XIX a. pab. dalyviu. Augo vidutinių valstiečių Antano Jono ir Kotrynos Pietarių šeimoje Žiūrų-Gudelių kaime (Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje). Mokėsi Pilviškių pradinėje bei Marijampolės apskrities mokyklose ir Suvalkų klasikinėje gimnazijoje. 1870 m. su vadinamąja lietuviška stipendija įstojo į Maskvos universitetą ir penkerius metus studijavo Fizikos ir matematikos fakultete bei ketverius – Medicinos fakultete. Studijų metais užsimezgė draugystė su J. Basanavičiumi, kuri dar labiau sustiprino patriotines jo nuotaikas. Baigęs universitetą, dirbo gydytoju Rusijoje. 1879 m. vedė lenkų kilmės rusaitę Mariją Kosovič ir išvyko dirbti apskrities gydytoju į Ustiužną ( Vologdos sritis ), kur susipažino su ištremtu lietuvių kultūros veikėju ir poetu A. Dambrausku-Jakštu. A.Dambrausko paskatintas, ėmė rašyti grožinius kūrinius, kuriuos siuntė į Rytprūsius ir į JAV. 1896 m. atvyko į tėviškę, bandė kurtis Lietuvoje, pamažu atšilo ir santykiai su giminaičiais, kurie nepritarė jo santuokai su svetimtaute. Savo kūrinius – apysaką „Keidošių Onutė“ (1899), pjesę „Kova ties Žalgiriu“ (1906), memuarus „Iš mano atsiminimų“ (1905), apsakymus, publikacijas ir kt. vertino skeptiškai.Reikšmingiausias jo kūrinys – romanas „Algimantas“ (1904), vaizduojantis priešmindauginę Lietuvą. Tai įdomus, lengvo stiliaus romanas, parodantis lietuvių tautos kovos už laisvę grožį, jos heroizmą (parašė 1901-1902 m., išspausdintas 1904 m. JAV).
Mirė 1902 m. spalio 3 d. ( rugsėjo 20) Ustiužnoje (Rusija, Vologdos sr.).
Gimtinės sodybvietėje išlikusi klėtis, akmenų šulinys, 2000 m. pastatytas koplystulpis (skulptorius – A.Mykolaitis).
2.9. JONAS BASANAVIČIUS (1851-1927)
Visuomenės veikėjas, lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, kultūros istorikas, folkloristas J. Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose, Vilkaviškio r. „Šitas visas kraštas turi ypatingą gražumą: daugybė kaimų su išsisklaidžiusių ūkininkų trobomis ir sodais, vietomis nedidelėmis giraitėmis, vienur kitur dvarų ir palivarkų trobomis išmargintas“, - rašo J. Basanavičius „Autobiografijoje“. Pridurkime: ir su Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynu šiandien.1866-1873 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1873 m. išvyko studijuoti į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, po metų perėjo į Medicinos fakultetą. Domėjosi Lietuvos istorija ir archeologija, rinko lietuvių tautosaką, ypač pasakas, leido populiarias knygeles. 1879 m. įgijęs gydytojo diplomą, kurį laiką dirbo tėviškėje, Vilkaviškyje, Aleksote. 1880 -1905 m. gyveno ir dirbo gydytoju Bulgarijoje, išskyrus 1882 -1884 m. – šiais metais dirbo ir gilino medicinos studijas Prahoje ir Vienoje. Buvo aktyvus bulgarų demokratų partijos Bulgarijoje atstovas. Gyvendamas svetur, rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių užsienyje leisti lietuvių laikraštį. 1883 m., gyvendamas Prahoje, tapo laikraščio „Aušra“ leidėju ir pirmuoju redaktoriumi. 1885 m. Tilžėje išėjo jo veikalai „Apie atsiradimą Lietuvoje rašyto akmens“, „Žirgas ir vaikas“, „Žiponas bei žiponė“. 1905 m. Vilniuje apsigyvenusio J. Basanavičiaus pastangomis sušauktas lietuvių Seimas, įkurta Tautinė demokratinė lietuvių partija. 1917 m. lietuvių konferencijoje buvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičius pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją. Visas lietuvių kultūrinis gyvenimas Vilniuje sukosi apie J. Basanavičių: 1906 m. atidarė pirmąją dailės parodą, rūpinosi Istorijos ir etnografijos muziejaus įkūrimu, Mokslo draugijos įsteigimu, leido mokslinį žurnalą „Lietuvių tauta“, aktyviai dalyvavo spaudoje.
Domėjosi vietovardžiais, mitais, archeologija, tautosaka. Išleido tautosakos leidinius: „Ožkabalių dainos“, „Lietuviškos pasakos“, „Lietuviškos pasakos įvairios“, „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“, „Apie senovės Lietuvos pilis“ ir kt. J. Basanavičiui rūpėjo kelti lietuvių tautinį sąmoningumą ir savigarbą.
Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Gimtinės sodyboje Ožkabaliuose įkurta sodyba-muziejus. 1988 m. pradėtas sodinti Tautinis Atgimimo Ąžuolynas užima 39,4 ha, jame auga apie 8400 ąžuolų.
2.10. PETRAS ARMINAS – TRUPINĖLIS (1853 – 1885)
Poetas, vertėjas, pedagogas P.Arminas-Trupinėlis gimė 1853 m. birželio 16 d. Degsniškiuose, Vilkaviškio r. Baigęs Gižų pradžios mokyklą ir dvi klases Marijampolės keturklasėje, tęsė mokslus Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią 1871 m. baigė su pagyrimu. Mokytojavo Alvite, Kudirkos Naumiestyje, Marijampolės gimnazijoje. Pats produktyviausias laikotarpis – gyvenant Marijampolėje. Marijampolės gimnazijoje ėjo parengiamosios klasės vedėjo ir lietuvių kalbos mokytojo pareigas. Čia užsimezgė draugystė su Petru Kriaučiūnu, gimnazijoje dėsčiusiu senąsias kalbas. Parengė lietuvišką chrestomatiją („Lietuvišką rankknygę“), tačiau ji nebuvo išleista dėl patriotiškų tekstų – joje buvo įdėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto gyvenimo aprašymas. Reiškėsi kaip vertėjas – vertė I. Krasickio, I. Krylovo, L. Kondratovičiaus ir kt. kūrinius. Sklandžius vertimus spausdino „Aušroje“. Lietuvybės skleidimas, nelegali veikla nepatiko caro valdžiai – Arminas pradėtas persekioti ir 1883 m. perkeltas į Augustavą. Sergantis džiova rašytojas Lenkijoje išgyveno gimtinės ilgesį, todėl atsisakė tarnybos ir 1884 m.grįžo į Marijampolę. Parašė originalių pasakėčių. Chrestomatinėmis pasakėčiomis yra laikomos „Arkliai“, „Keleiviai ir šunes“. Periodinėje spaudoje paskelbė eilėraščių, istorinį tyrinėjimą „Nusidavimai Lydos pilies“ (1884). „Nuolatinė suėmimo baimė, nepabaigiami kivirčai su policija ir pagaliau sėdėjimas kalėjime pakirto Armino sveikatą. Jis gulėjo, kaip ir daugelis kitų lietuvių, policijos priežiūroje ir laukė mirties. Nepaisydamas daktaro draudimo, su užsidegimu dirbo ligi paskutinės savo gyvenimo akimirkos“, - savo atsiminimuose yra parašiusi suomių rašytoja Maila Talvio.
P. Arminas-Trupinėlis mirė 1885 m. kovo 18 d. Palaidotas Marijampolėje. Jo rankraščius paveldėjo P. Kriaučiūnas ir pirmą kartą išspausdino 1893 m. Tilžėje. Papildytas leidimas išėjo 1907 m. Vilniuje.
2.11. VINCAS KUDIRKA (1858 – 1899)
Vincas Kudirka, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, vienas didžiausių nacionalinio judėjimo vadovų, gimė 1958 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Vilkaviškio apsk., ūkininkų Kudirkų – Motiejaus ir Elzbietos- šeimoje.1868 m. pradeda lankyti Paežerių pradžios mokyklą. Tais pačiais metais miršta jo motina. Mokosi Marijampolės gimnazijoje. Tėvas nori jį matyti kunigu, todėl dvejus metus mokosi Seinų kunigų seminarijoje. Iš seminarijos pašalintas, vėl tęsia mokslus Marijampolės gimnazijoje.Tolesnės studijos – Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete, po metų - Medicinos fakultete, iš kurio už bendradarbiavimą „Proletariato“ organizacijoje trumpam pašalinamas ir vėl priimamas tęsti studijų. 1885 m., „Aušros“ veikiamas, nusprendžia atsidėti lietuviškai veiklai. 1888 m. redaguoja pirmąjį „Varpo“ numerį (1895 m. apsigyvenęs Naumiestyje, „Varpo“ redagavimą tęs toliau). Baigęs universitetą, suredaguoja pirmąjį „Ūkininko“ numerį, dirba gydytoju Šakiuose. Gydosi nuo džiovos Jaltoje, Sevastopolyje. Išverčia Dž. Bairono poemą „Kainas“, F. Šilerio - „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, I.Krylovo pasakėčių, A. Mickevičiaus ir kitų rašytojų kūrinių. „Varpe“ išspausdina savo satyrinius apsakymus „Viršininkai‘, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“. Pirmaisiais lietuvių literatūroje satyriniais apsakymais išjuokia lietuviškos spaudos draudimo persekiotojus, svetimos valdžios valdininkų godumą. Griežtus reikalavimus jis kėlė ir lietuvių inteligentams: ragino būti veiklius, savanaudiškų reikalų neiškelti aukščiau tautos. Tai ypač matyti skaitant „Tėvynės varpus“. 1899 m. išleidžia eilėraščių rinkinį „Laisvos valandos“, kuris patraukia pilietišku, šviesių idealų deklaravimu. „Kudirkos poezija pratęsia jo – valios žmogaus ir maksimalisto gyvenimą“ (A. Žentelytė).V. Kudirka ir – Lietuvos Respublikos himno „Tautiška giesmė“ autorius.
V. Kudirkos gyvenimas – dramatiško patrioto, ėjusio iki paskutinio atodūsio su savo tauta, gyvenimas. Sunki materialinė būklė, fizinės ir dvasinės kančios sergant džiova anksti pakirto sveikatą.
Lietuvių tautos ir jos kultūros puoselėtojas V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 16 d., būdamas vos 40 metų. Palaidotas Naumiestyje, 1934 m. pavadintame Kudirkos Naumiesčiu.
Gimtinėje, Paežerių k., įrengta V. Kudirkos klėtelė-muziejus, atidengtas paminklinis akmuo (skulptorius – V. Pleškūnas). 1998 m. Kudirkos Naumiestyje atidarytas V. Kudirkos muziejus.
2.12. JUOZAS KANCLERIS (1859-1936)
Knygnešys J. Kancleris gimė 1859 m. lapkričio 3 d. Vaselavos k., netoli Igliaukos, Marijampolės r., ūkininkų šeimoje. Mirus motinai, augo pas gimines Santakos k., prie Kalvarijos. Apie 1887 m. susipažino su knygnešiu P. Mikolainiu, padėjo jam platinti draudžiamąją spaudą. Kai 1890 m. P. Mikolainis dėl žandarų persekiojimo apsigyveno Prūsijoje, J. Kancleris pats pradėjo gabenti spaudinius iš Tilžės. Pas Suvalkijos valstiečius įrengė spaudinių slėptuvių. Per metus pargabendavo apie 100-120 ryšulių spaudinių už 10 000 rb. Buvo drąsus, stiprios valios, gabus. Platino įvairią spaudą , taip pat ir „Aušrą“. Lietuviška spauda jis aprūpindavo tokius žymius veikėjus, kaip V. Kudirka, K.Grinius, S. Matulaitis, A. Grinevičius ir kt. Priklausė „Sietyno“ ir „Artojų“ spaudos platintojų draugijoms. 1899 m. pasienyje buvo sužeistas, areštuotas, tačiau jam pavyko pabėgti. 1901 m. sulaikytas Vilkaviškio r. su 25 spaudiniais. Areštuotas ir įkalintas apsimetė psichikos ligoniu. Išsiųstas į Tvorskų pasichiatrinę ligoninę netoli Varšuvos. Pripažintas nepagydomu ligoniu ir grąžintas į Suvalkus. 1902 m. paleistas iš kalėjimo. Aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, į Lietuvą gabeno revoliucinę spaudą ir ginklus. 1931 m. jam paskirta 50 Lt knygnešio premija, Kalvarijoje – pusė namo.
Mirė 1936 m. liepos 21 d. Kalvarijoje. Knygnešio atminimas įamžintas: ant gyvenamojo namo pritvirtinta memorialinė lenta (aut. L. Juozonis), Kalvarijos kapinėse - jo kapas su antkapiniu paminklu.
2.13. JONAS JABLONSKIS (1860-1930)
Kalbininkas, kritikas, publicistas, tautos atbudimo šauklys, jos sąmonės žadintojas J. Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių r. Mokėsi Naumiesčio pradinėje mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje. 1881 m. įstojo į Maskvos universitetą studijuoti klasikinės filologijos Istorijos ir filologijos fakultete. Čia susipažino su profesoriais kalbininkais Filipu Fortunatovu, Fiodoru Koršu, mokėjusiais lietuvių kalbą ir pastūmėjusiais Jablonskį į lituanistiką. Baigus studijas caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Tik 1889 m. jis gavo mokytojo vietą Mintaujos (Latvija) gimnazijoje.1896 m. iškeliamas dirbti į Taliną. 1902 m. išsiunčiamas į Pskovą. Po metų leidžiama apsigyventi Lietuvoje, Šiauliuose. Čia jis mokė vaikus lietuvių kalbos ir rinko kalbos duomenis. Panaikinus spaudos draudimą, dirbo Vilniuje, Panevėžyje, dėstė lotynų kalbą Breste. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių ir lotynų kalbas dėstė Voroneže įsteigtose lietuvių gimnazijose. 1918 m. grįžo į Lietuvą . Nuo 1922 m. – Kauno universiteto profesorius. J. Jablonskis – pirmasis bendrinės lietuvių kalbos normintojas. „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901) laikoma pirmąja bendrinės lietuvių kalbos normine gramatika. „Jos reikšmė – epochinė, bendrinės kalbos istorijoje prilygstanti tai reikšmei, kurią lietuvių kalbos mokslo raidoje turėjo A. Šleicherio gramatika“ ( Z. Zinkevičius). Lietuvių tautos kultūros istorijoje didelį reikšmę turėjo ir jo parašyti lietuvių kalbos vadovėliai, kurie prisidėjo prie lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos ir sintaksės normų įdiegimo, lietuvių rašybos nusistovėjimo. Reikšminga jo knyga „Linksniai ir prielinksniai“ (1928).Ypač vertingi bendrinės kalbos norminimui straipsniai ir recenzijos praktiniais kalbos klausimais, kurių jis parašė apie šimtą. Kalbininkas J. Jablonskis įdiegė daug iš šnekamosios kalbos bei tarmių paimtų lietuviškų žodžių bei posakių ir naujadarų, pvz., atvirukas, degtukas, deguonis, pieštukas, vadovėlis ir kt. Daug vertė, redagavo.
J. Jablonskis mirė 1930 m. vasario 23 d. Kaune.
Karo metais sudegusios sodybos vietoje Kubilėlių kaime atidengtas paminklinis akmuo su užrašu: „Šioje sodyboje gimė lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis“. Rygiškių kaime, į kurį Jablonskio tėvų šeima persikėlė 1877 m. (apie 1,5 km. Pilviškių link), išlikęs gyvenamasis namas, kurio viename gale įkurtas kalbininko memorialinis muziejus. Išlikusi ir klėtelė. Kieme auga ąžuolas, vadinamas Rygiškių ąžuolu.
2.14. PRANAS MAŠIOTAS (1863 – 1940)
Garsus pedagogas, Lietuvos švietimo viceministras 1919 – 1923 m., lietuvių vaikų literatūros tėvas Pranas Mašiotas gimė 1863 m. gruodžio 19 d. Zanavykuose, Pūstelninkų kaime (Vilkaviškio r.).Labai mylėjo savo gimtinę netoli Šešupės, aprašė ją atsiminimų knygoje „Ir aš mažas buvau“ (1919). Jo kelias į mokslą prasidėjo carinėje Naumiesčio pradinėje mokykloje 1873 m., kurioje buvo leidžiama kalbėti tik rusiškai. Mokslo metus Marijampolės gimnazijoje rašytojas yra aprašęs atsiminimų knygoje „Gimnaziją atsiminus“(1922). P. Mašioto, kaip rašytojo, darbo pradžia yra susijusi su studijomis Maskvos universitete, kur jis studijavo matematikos mokslus. Pirmieji jo kūriniai yra vadinamoji fakto literatūra („Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“ (Amerika,1894 m.), „Apie žemės vidurius“, „Mokslo pasakos“ (1916), „Apie Lietuvos senovę“ (1917) ir kt.). Kūrybinį darbą P.Mašiotas derino su pedagoginiu. Baigęs Maskvos universitetą, darbo Lietuvoje negavo; net 24 metus mokytojavo Rygoje, I pasaulinio karo metais vadovavo lietuvių gimnazijoms Voroneže, po 1923 m. - gimnazijai Klaipėdoje. 1929 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo vien kūrybai. Per savo gyvenimą parašė apie 150 knygų vaikams, tarp jų – 12 matematikos ir fizikos vadovėlių. P. Mašiotas – žymiausias knygnešių temos lietuvių vaikų literatūroje kūrėjas („Kai knygas draudė“, 1993; „Pašešupių knygnešiai“, 1937). Žinomas ir kaip vertėjas - išvertė apie 40 knygų. Daugelį savo kūrinių jis pasirašinėjo Dėdės Prano slapyvardžiu. P. Mašiotas, kaip pedagogas ir kaip rašytojas, padėjo pagrindus besiformuojančiai lietuviškai mokyklai ir literatūrai: svarbiausiais kūrinyje jis laikė estetinę jo vertę, pažintinį elementą ir dorovinius pradus. Jo kūriniai ilgus dešimtmečius sudarė lietuviškų skaitinių pagrindą; 1969 – 1983 metais buvo išleistos 37 serijos „Prano Mašioto knygynėlis“ knygos.
P.Mašiotas mirė 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Kačerginėje, kur rašytojas su šeima gyveno 1937-1940 m., 2004 m. pradėtas kurti „Prano Mašioto pasakų parkas“. Pūstelninkų kaimas prie Šešupės, kur užaugo rašytojas, išnykęs Netoli buvusios sodybos rašytojui atminti įrengtas memorialas.
2.15. JUOZAS ANDZIULAITIS-KALNĖNAS (1864 – 1916 )
Poetas, vertėjas, publicistas J.Andziulaitis-Kalnėnas gimė 1864 m. gruodžio 13 d. Gaisriuose, Marijampolės r. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo, vėliau emigravo į JAV, kur dirbo spaudos darbuotoju, redagavo „Vienybę lietuvninkų“ (1890-1892). Baigęs medicinos studijas, dirbo gydytoju. Paskelbė kritikos, publicistikos straipsnių, yra išvertęs rusų, lenkų revoliucinių dainų, ukrainiečių poeto T. Ševčenkos, škotų poeto R. Bernso eilėraščių. Kūrė realistinę poeziją, kurioje gausu skurdžios buities vaizdų, pvz.: „Troškus oras, dūmai kartūs, / Ant grindų purvai; / Kampuose nei tinklas tankus / Voratinklių pundai / Apkrekėję suodžiais sienos, / Šaltas kakalys - / Sunkios, sunkios brolių dienos - / Ima kosulys...“ („Pas nelaimingą brolį“). Redagavo paskutinius „Aušros“ numerius, kuriuose publikavo socialinio pobūdžio straipsnius.
Mirė 1916 m. vasario 12 d. New Britaine ( JAV, Connecticuto valst.).
2.16. JONAS KRIAUČIŪNAS (1864-1941)
Spaudos bendradarbis, redaktorius J. Kriaučiūnas gimė 1864 m. birželio
18 d. Bundzuose, Šakių r. Baigęs Suvalkų gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto
Medicinos fakultete, tačiau studijas nutraukė dėl lėšų trūkumo ir dėl noro
prisidėti prie lietuvių tautos kultūros vystymo. Apsigyveno Mažojoje Lietuvoje
ir Tilžėje daugiau kaip penkerius metus redagavo „Šviesą“, „Varpą“, „Ūkininką“.
1895 m. grįžo į Lietuvą, du kartus buvo suimtas, apkaltinus dalyvavimu
draudžiamojoje lietuviškoje spaudoje.
Mirė 1941 m. vasario 5 d. Kaune.
2.17. ANTANAS VILKUTAITIS-KETURAKIS (1864-1903)
Dramaturgas, prozininkas, publicistas A. Vilkutaitis-Keturakis gimė 1864 m. rugsėjo 20 d. Gulbiniškiuose, Marijampolės r. 1875-1883 metais kartu su P. Mašiotu ir A. Kriščiukaičiu-Aišbe mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. Studijavo Maskvos universiteto Matematikos fakultete. Studijas derino su aktyviu dalyvavimu lietuvių kultūriniame gyvenime, rašė straipsnius į rusų spaudą; juose gynė lietuvių teises, išvertė rusų rašytojo L. Tolstojaus dramą „Tamsybės galia“. 1888 m. įstojo studijuoti į Peterburgo kelių institutą, kurį baigęs išvyko dirbti į Gruziją kalnų inžinieriumi. 1893 m. atostogų metu parašė apsakymą „Kaip Mikas apsidžiaugė čebatais“ ir komediją „Amerika pirtyje“. 1894 m. komedija buvo pirmą kartą suvaidinta Mintaujoje. Kitų nuomone, garsiąją komediją sukūrė jaunesnysis Antano brolis Juozas Vilkutaitis, gyvenęs ir dirbęs notaru bei teisėju Lietuvoje. 1895 m. išleista atskira knygele komedija po pastatymo Palangoje apkeliavo klojimų ir lietuvių kolonijų teatrų scenas. Palankiai apie ją yra atsiliepęs V. Mykolaitis-Putinas: „Ši komedijėlė yra tikras ankstyvosios dramaturgijos šedevras“. A.Vilkutaitis periodikoje, ypač JAV laikraščiuose („Vienybė lietuvninkų“), paskelbė publicistinių straipsnių.
Mirė 1903 m. kovo 17(4) d. Peterburge. Kapo vieta nežinoma.
2.18. ANTANAS KRIŠČIUKAITIS-AIŠBĖ (1864 – 1933)
Rašytojas, teisininkas, profesorius A. Kriščiukaitis-Aišbė gimė 1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose (dab. Nadrausvė), Vilkaviškio r. Maskvos universitete studijavo teisę, dirbo Rusijos teismų įstaigose, buvo Lietuvos vyriausiojo tribunolo pirmininkas, profesoriavo Kauno universitete. 1892 m. išleido apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“. Realistiniai A. Kriščiukaičio-Aišbės apsakymai buvo gana populiarūs, ypač – „Brička“ ir „Mūsų ponai“. „Brička“ tapo klasikinės humoreskos pavyzdžiu. Jam pavyko sukurti nuotaikingą pasakojimą apie „pasipūtusių“ kaimiečių Šimo ir Šimienės nuotykius. Norėdama neatsilikti nuo kaimynų, kaimiečių pora pasidirbina bričką, išdidžiai važinėja miestelyje, bet „prisivaišinę“ apvirsta griovyje. Veikėjų paveikslai ryškūs, individualizuoti: Šimienė – smarki, „unarava“, Šimas – girtuoklis ir tinginys. „Realistinė proza tapo atrama ir žmogui, ir tautai. Ji skatino priešintis socialinei neteisybei, moralinėms ydoms, tautiniam pažeminimui, kėlė žmogaus orumą“ (A. Vaitiekūnienė).1928 m. A. Kriščiukaitis - Aišbė išleido feljetonų knygą „Satyros trupiniai“.Yra išvertęs grožinių kūrinių.
„Ar lengva mums rasti toks pakaitas, kuris būtų lygmuo A. Kriščiukaičiui, „Aušros“ pabudintam, „Varpo“ talkos užgrūdintam? Mes pasigendame jo, kaip rašytojo, savo plunksna žadinusio iš miego tautą, kaipo prityrusio teisininko, dėjusio teisės pamatus nepriklausomai Lietuvai, kaipo teisės dalykų mokytojo aukštojoje mūsų mokykloje“, - epitafinėje kalboje kalbėjo A. Smetona 1933 m. spalio 30 d. Kaune laidojant A. Kriščiukaitį - Aišbę.
Buvusioje tėviškės sodyboje rašytojui atminti 1970 m. pastatytas paminklinis akmuo (skulptorius – V. Pleškūnas) ir koplystulpis ( aut. L. Juozonis).
2.19. MOTIEJUS GUSTAITIS (1870-1927)
Poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, filosofijos mokslų daktaras, kunigas M. Gustaitis gimė 1870 m. vasario 27 d. Rokuose, Kauno r. Baigė Marijampolės gimnaziją, Seinų kunigų seminariją, studijavo bažnytinę muziką Regensburge ir kanonų teisę Romoje. 1903 m. Friburge apsigynė daktaro disertaciją literatūros tema, parašęs pirmąjį lietuvių stilistikos vadovėlį. Kunigavo, dirbo Marijampolės gimnazijoje, buvo Marijampolės progimnazijos, Seinų gimnazijos direktorius. Lenkams užėmus Seinus, kartu su gimnazija persikėlė į Lazdijus, ten dirbo iki mirties. Savo jėgas ir laiką atidavė vaikams, ypač našlaičiams, gyvenimo nuskriaustiesiems, nors buvo kviečiamas dirbti į universitetą, gyventi Kaune. M. Gustaitis – poetas, sekęs Maironiu ir vis dėlto pabandęs nutolti nuo jo poetinės mokyklos. Jo kūryboje yra simbolistinės poezijos bruožų (B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, F. Kirša jį laikė lietuvių simbolizmo pirmtaku), filosofinės lyrikos elementų, religinio pasaulėvaizdžio, ieškojimo amžinojo grožio ir ryšio su nematomu kūrėju („Meno esmė pastovi – Dievo žmoguj atspindys“). Jis vengė emocinės išpažinties, savo kūrybos išeities tašku laikė ne individualumą, bet universalumą, sukurtą katalikybės filosofijos: „Ir kas man ta žemė? Jos išsižadėjau. / Ir kas man tie žmonės, kuriuos pamylėjau? /Aš numiriau jiems./ Tavy, Sutvėrėjau, gyvenimas mano / Banguoja kaip srovė plataus okeano, / Nutolus žmonėms.“ Išleido poezijos rinkinius „Meilė“ (1914), „Aureolė“ (1914), „Tėvynės ašaros. Erškėčių taku“ (1916), „Sielos akordai“ (1917), „Varpeliai“ (1925), išvertė Š. Bodlero, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, antikos rašytojų Ovidijaus, Horacijaus kūrinių. Jis taip pat yra ir vienas iš „Žiburio“ draugijos, muziejinės veiklos Dzūkijoje organizatorių, monografijų apie įžymiuosius Suvalkijos šviesuolius A. Tatarę, P. Kriaučiūną, J. Basanavičių autorius. Domėjosi Suvalkijos praeitimi, yra užrašęs atsiminimų apie žilą jos praeitį.
Mirė 1927 m. gruodžio 23 d. Lazdijuose.
2.20. VINCAS ŠLEKYS (1870-1946)
Prozininkas, spaudos darbuotojas, vertėjas V. Šlekys (Slp.- Stagaras) gimė 1870 m. spalio 19 d. Mokoluose, netoli Marijampolės. Emigravo į JAV, tačiau 1924 m. grįžo į Lietuvą. Redagavo ir leido JAV lietuvių laikraščius „Viltį“, „Sandarą“, „Darbininkų viltį“. Parašė apsakymus „Rinkimas vaito“ (1897), „Po meškino letena“ ( 1906). Išvertė lenkų rašytojo H. Sienkiewicziaus „Duonos ieškotojus“ (1897), „Quo vadis“ (1904-1905), kitų rašytojų kūrinių. 1941 m. ištremtas. Mirė 1946 m. lapkričio 6 d. Novaja Lialioje ( Rusija, Jekaterinburgo sr.)
2.21. JUOZAPAS ALBINAS HERBAČIAUSKAS ( 1876-1944)
Prozininkas, eseistas, kritikas, dviejų kultūrų – lietuvių ir lenkų - atstovas J. A. Herbačiauskas (Gerbačiauskis) gimė 1876 m. spalio 20 d. Lankeliškėse, Vilkaviškio r. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, iš kurios buvo pašalintas dėl namuose rasto lietuviško kalendoriaus. Sttudijuodamas Krokuvos Jogailaičių universitete susidomėjo modernizmo ideologija.1911-1923 m. šiame universitete dirbo lietuvių kalbos lektoriumi – pirmuoju lietuvių kalbos lektoriumi Jogailaičių universiteto istorijoje. Krokuvoje su dailininku A.Varnu įkūrė lietuvių draugiją. Modernioje prozos knygoje „Erškėčių vainikas“ (1908), parašytoje filosofiniu rečitatyvu, ragina suvokti tautos dvasią, slypinčią tautosakoje ir mitologijoje, išdrįsti pasijusti galingais, kurti modernaus tipo literatūrą: be kasdienybės aprašinėjimų, sentimentalumo, bet savito tautinio stiliaus ir naujos tautos dvasios. Knygoje „Dievo šypsenos“ (1929) nevengiama romantinės literatūros leitmotyvų: mago, chiromanto, genijaus, siaubo scenų, nusižiūrėtų iš lenkų rašytojų romantikų. Herbačiauskas padėjo pamatus lietuvių literatūros modernizacijos programai, kurią vykdė S. Kymantaitė - Čiurlionienė, V. Krėvė, Vaižgantas, B. Sruoga, I. Šeinius ir kiti lietuvių rašytojai klasikai.1923 m., pakviestas rašytojo B. Sruogos, grįžo į Lietuvą ir Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Kauno universitete dirbo lenkų kalbos ir literatūros lektoriumi. Artimiau bendravo su J. Keliuočiu ir simbolistu F. Kirša, kurie jį prisimena kaip gyvą, ambicingą, sudėtingą ir įdomų žmogų. Pasižymėjo puikiais oratoriniais sugebėjimais, mėgo bendrauti. Moderniosios kultūros stilius atsispindėjo ir jo išorėje: ekstravagantiškos manieros, ambicingi ginčai. 1933 m., po stipraus ginčo, išvyko į Krokuvą – ten rašė piktus straipsnius apie Lietuvą ir „išdidžiai badmiriavo“ (V. Kubilius). Yra paskelbęs grožinių kūrinių, kritikos straipsnių.
Mirė Lenkijoje. Palaidotas Krokuvoje, Rakowicų kapinėse. 2007 m. A. J. Herbačiausko atminimui, dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos prezidentams, Krokuvoje atidengtas antkapinis paminklas.
2.22. PRANAS VAIČAITIS (1876 – 1901)
„Pranas Vaičaitis XIX a. pabaigos poetų gretoje dažniausiai statomas tuoj po Maironio. Šalia šakotos Maironio figūros, tvirtai įaugusios į mūsų literatūros tradicijas ir žmonių sąmonę, P. Vaičaitis atrodo kaip daug žadėjusi, bet nespėjusi subręsti poetinė atžala“( A. Zalatorius).
Jo gimtinė – Santakų kaimas prie Sintautų (Šakių r.): čia, religingų ūkininkų Juozo ir Marijonos šeimoje, 1876 m. vasario 10 d. ir gimė būsimasis poetas, kurio ateitis – tapti kunigu buvo iš anksto tėvų nuspręsta. Pasimokęs pas daraktorių ir Sintautų pradžios mokykloje,1887m.įstoja į Marijampolės gimnaziją. Ją baigęs, vis dėlto nepaklūsta tėvų valiai mokytis kunigų seminarijoje ir išvyksta studijuoti į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Prasiveržia meniniai polinkiai, lydėję jį nuo mažens, – 1896 m. „Varpe“ išspausdina pirmuosius eilėraščius. Uždaro būdo, tylus ir lėtas jaunuolis anksti pajaučia save kaip tautos ir tėvynės žmogų: skaito draudžiamąją lietuvišką spaudą; studijuodamas Peterburge, dalyvauja lietuvių kultūrinėje veikloje ir spaudoje, 1897 m. kartu su tėvu patenka į „Sietyno“ bylą ir 1899 metais mėnesį praleidžia kalėjime. 1990 m. baigia teisės studijas ir dirba Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Pablogėja sveikata – suserga džiova ir grįžta į gimtinę. 1901 m. rugsėjo 21 d., sulaukęs vos 25 metų, miršta. Palaidotas Sintautų kapinėse.
Elegiškos sielos poetas paliko 86 kūrinius – trečdalis jų priskirtini lyriniams eilėraščiams, elegijoms, sonetams; kita dalis – satyros, parabolės, publicistinė poezija. „Tarp dvidešimties populiariausiųjų „Vienybėje Lietuvninkų“, „Žvaigždėje“ bei visuose P. Vaičaičio kūrinių leidimuose išspausdintų originalių eilėraščių yra ir sonetai „Lakštingalėle, gražus paukšteli“, „Šils vėjelis medžiuos šnabžda“, „Nereikia mums turtų didžiųjų“... (Z. Šileris). „Lakštingalėle, gražus paukšteli, dainuojamas visoje Lietuvoje... Elegijose „Gyvenimo mano saulutė jau leidžias...“, „Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti“ ir kt. apsvarstomas nueitas kelias, mąstoma apie trapų likimą, kurio neįmanoma pakeisti. Eilėraštyje „Yra šalis“ gausu tautinių ir socialinių vaizdų. P. Vaičaitis turėjo lyriko ir prozininko talentą, kuriam nebuvo leista išsiskleisti iki galo. Legenda tapo poeto bei jo sužadėtinės Julijos Pranaitytės meilė, kuriai taip pat nebuvo duota sužydėti – jaunų žmonių jausmai tapo įkvėpimo šaltiniu vėlesnių kartų lietuvių rašytojams.
Rašytojo tėviškėje, Santakų kaime, išlikęs gyvenamasis namas, medinė klėtis, dalis sodo. Poeto brolio sūnaus Juozo Vaičaičio bei P. Vaičaičio draugijos iniciatyva įkurtas kambarys muziejus. Sodybos kieme rašytojui atminti 1996 m. pastatytas paminklas ( aut. K. Krasauskas).
2.23. JULĖ PRANAITYTĖ ( 1881 – 1944)
Literatė, knygų leidėja J. Pranaitytė gimė Panenupiuose, Šakių r., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Vyresniojo brolio kunigo globojama, gabi mergaitė tapo viena pirmųjų lietuvių inteligenčių. Mokėsi Peterburge, šv. Kotrynos gimnazijoje. 1902 m. išvyko į JAV, redagavo „Žvaigždę“. Taip prasidėjo jos žurnalistinė veikla. J. Pranaitytė mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, anglų, vokiečių ir kt. kalbas. Ji buvo pirmoji lietuvė moteris tiek daug keliavusi ir savo keliones aprašiusi apybraižose. 1911 m. aplankė gimtinę ir išvyko į Taškentą, kur misionieriumi dirbo jos brolis Justinas Bonaventūra, aplankė Samarkandą, Bucharą, Baku, Tiflisį, Maskvą, Peterburgą. 1923 m – ji antrą kartą Lietuvoje: čia nusifotografavo prie poeto P.Vaičaičio - anksti mirusio savo sužadėtinio - kapo Sintautuose. „Ak, jeigu nebūtų ji tą žvarbų 1901-ųjų rudenį Sintautų bažnytkaimio kapinaitėse taip graudžiai raudojusi, jeigu nebūtų tesėjusi priesaikos sužadėtiniui žodžio, likimas jos galėjo pakrypti kitaip, juk buvo labai graži ir ne vienas jai piršosi. Priesaikai Julija liko ištikima, nes, jau tariant poeto brolio kun. Juozo Vaičaičio žodžiais, „labai ideališkos sutarties ir meilės būta“ (Z. Šileris). Kelionės įspūdžius aprašė apybraižoje „Laisvosios Lietuvos Atlankytų“ (1928). Bibliografinėmis retenybėmis yra tapusios jos knygos „Iš kelionės po Europą ir Aziją“ (1914), „Kun. A. Miluko darbuotė“ (1931), „Laiškai iš Ispanijos“ (1932). J. Pranaitytė paskelbė darbų ir iš lietuvių kultūros bei literatūros istorijos, vertimų, išleido kelias dešimtis knygų.
Mirė 1944 m. sausio 29 d. Philadelphijoje, JAV.
1985 m. buvo nugriautas Pranaičių namas Panenupiuose, nupjauti šeši ąžuolai ir senas klevas.
2.24. KAZYS PUIDA (1883-1945)
Prozininkas, dramaturgas, poetas, vertėjas ir kritikas K.Puida gimė 1883
m. kovo 19 d. Šėtijuose, Šakių r. 1893-1900 m. mokėsi Marijampolės
gimnazijoje.Baigė Berlyno politechnikos institutą, tačiau inžinieriaus darbas
netraukė, kur kas labiau domino literatūra, kultūrinė veikla, kūryba.
Mokytojavo, dirbo spaudos darbuotojo darbą Vilniuje ir Kaune. Pirmuosius
kūrinius išspausdino „Vienybėje lietuvninkų“ dar studijuodamas.1905m.
apsigyvenęs Vilniuje, dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje, išleido eilėraščių
rinkinį „Iš sermėgiaus krūtinės“ (1906) ir apsakymų rinkinį „Ruduo“ (1906).
Persekiotas caro valdžios ir 1912 m. kartu su žmona rašytoja O.
Pleiryte-Vaidilute ištremtas į Čeliabinską, kur iki 1916 m. dirbo matematikos
mokytoju. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbo „Švyturio“ knygų leidimo bendrovėje, „Spindulio“
spaustuvėje, redagavo žurnalus „Krivulė“, „Gairės“, „Gaisai“. K. Puida yra
parašęs apysaką „Žemės giesmė“ (1911), istorinį romaną „Magnus dux“ (1936),
kuriame vaizduojamas Vytautas ir jo kovos
Mirė 1945 m. sausio 24 d. Nausėduose, palaidotas Panevėžiuke ( Kauno r.).
2.25. ADOMAS LASTAS (1887-1961)
Pomaironinės kartos poetas, vertėjas A.Lastas (tikr. Lastauskas, slap. Adomas Juodasai) gimė 1887 m.spalio 18 d. Išlandžiuose, Marijampolės r. Maskvos universitete 1908-1911 m. studijavo teisę ir literatūrą, mokytojavo Marijampolėjė, dirbo advokatu Kaune. Modernios poezijos atstovas. Žurnale „Vaivorykštė“ ir almanache „Pirmasai baras“ paskelbė eilėraščių ciklų, kuriuose individualius jausmus išreiškė savita poetine kalba. Jų savitumą aukštai įvertino poetas B. Sruoga. Literatūros mokslininkas V. Kubilius apie ankstyvąją A. Lasto kūrybą rašo: „Toks nerišlus pasakojimas, panardinąs skaitytoją miglotame antropomorfizuotų gamtos detalių, fantastinių sąvokų, neaiškių meditacijų žaisme, buvo sąmoningai pasirinkta meninė norma, nes Lastas, kaip ir daugelis to meto modernistų, manė, kad lyrikos kūrinio meniškumas ir įtaiga nepriklauso nuo minties aiškumo ar neaiškumo“. Ypatingos jo metaforos, kurios susieja gamtą ir žmogaus būtį: „Žalios pievos, gėlinėliai, / ar priimsite mane / savo kvepiančion bažnyčion, / į papurusias klaupkas?“ Vėlesni A. Lasto eilėraščių rinkiniai „Saulėta pasakėlė“ (1920) „Auksinės varpos“ (1921), „Ties kruvinom spurgom“ (1935), „Pasiilgimas“ (1939) nedaug keitėsi ir nedarė tokio įspūdžio, kaip jaunystėje sukurta jo poezija Kairiųjų dėmesio susilaukė jo poema „Lietuvos knygnešio likimas‘ (1925), kritiškai atvaizdavusi nepriklausomos Lietuvos socialinę santvarką. Sovietiniais metais išgyveno vienatvę ( žmona suimta ir nuteista „už antitarybinę veiklą“), bandė kurti socialistinio realizmo metodu, tačiau ne itin sėkmingai. Iš šio laikotarpio išsiskiria atsiminimų apysaka „Albinuko vaikystė“ (1959).
Mirė 1961 m. sausio 18 d. Kaune.
2.26. EDMUNDAS STEPONAITIS (1892-1908)
Poetas ir vertėjas E. Steponaitis gimė 1892 m. vasario 28 d. Sintautuose, Šakių r. Tai jauniausias lietuvių poetas - gyveno vos 16 metų. Labai anksti subrendo.Tėvai neturėjo galimybių leisti gabų sūnų į mokslą. Baigęs Šakių dviklasę mokyklą, jis 1905 m. išvyko į Kauną mokytis spaustuvės darbininko profesijos.Dirbo spaustuvėje. Daug skaitė, domėjosi astronomija. Susirašinėjo su rusų rašytoju L.Tolstojumi, klausė jį patarimo, kaip suderinti žudyti draudžiančią krikščionybę ir kareivio pareigas. E. Steponaitis išspausdino keliolika eilėraščių, vertimų, sekimų, paliko eilėraščių rankraščiuose. Jo eilėraščiai lyriški, bet savo turiniu artimi filosofinei poezijai. Įkvėpimo objektai – įvairūs žmogaus išgyvenimai, jausmai, gamta. Buvo ne pagal metus apsiskaitęs, mąstė apie humaniškas idėjas, kilnius siekius. Skaitė ir citavo Vydūną, į lietuvių kalbą iš rusų kalbos yra išvertęs simbolisto J. Baltrušaičio eilėraščių, A. Puškino, F. Tiutčevo, A. Nekrasovo, N. Gogolio kūrinių. Jo „dvasinė energija buvo didelė: jis jautė norą rašyti, išreikšti save, tarsi išlieti. Jis sugebėjo improvizuoti pagal įstrigusią eilutę, žodį. Tai rodo stipraus talento pradžią“ (V.Daujotytė).Tai akivaizdu ir eilėraščio „Muzika“ posme: „Per banguojančią harfų Eolo harmoniją, / Per apsupusią žemę būtybės vibraciją,- / Siaudžia virpanti muzikos aido agonija, / Siaudžia skausmo išpinta poezija – gracija...“
Mirė
1908 m. rugpjūčio 19 d. Šakiuose, netikėtai susirgęs. Palaidotas Šakiuose.1912
m. jo gyvenimą ir kūrybą aprašė poetas L. Gira pomirtiniame
2.27. SALYS ŠEMERYS (1898-1981)
Poetas avangardistas, pedagogas S. Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas)
gimė 1898 m. gegužės 21 d. Vilkaviškyje, name su sodu ir apie 60 avilių.
Motina, mezgėja ir audėja, tėvas – bitininkas ir karstų dirbėjas, puoselėjo
svajonę apie sūnaus kunigystę. Kai sūnus pasirinko mediciną, tėvai guodėsi:
„Jei ne kunigas, tai nors daktaras bus“. Bet kai nutraukė ir medicinos studijas, pradėjo rašyti eiles, apmaudžiai kalbėjo:
„Nieko gero iš sūnaus...“ Pirmojo pasaulinio karo metais baigė į Varonežą
evakuotą gimnaziją, kurioje dėstė J. Jablonskis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė,
vyko intensyvus literatūrinis gyvenimas. Pirmuosius eilėraščius išspausdino
1914 m. „Garnyje“, 1917 – aisiais – „Aušrinėje“. 1920 m. atvyko į Kauną studijuoti medicinos Aukštuosiuose kursuose,
bet, pasimokęs dvejus metus, perėjo į tik ką įsteigtą Kauno universiteto
Humanitarinių mokslų fakultetą. Buvo pirmasis poeto K.Binkio pagalbininkas
leidžiant „Keturių vėjų pranašą“ ir pirmuosius žurnalo „Keturi vėjai“ numerius.1924 m. skandalingai debiutavo poezijos
knyga „Granata krūtinėje“, už kurią „grasinta pasodinti į kalėjimą dėl
bolševizmo literatūroje“, „pašalinti iš tikinčiųjų tarpo“- išgelbėjo knygą
išgyręs dvasininkas ir rašytojas J.Tumas – Vaižgantas (iš S. Šemerio atsiminimų).
1926 m. išleido poezijos rinkinį „Liepsnosvaidis širdims deginti“. S. Šemerys,
kaip ir kiti keturvėjininkai, vaizdavo technišką civilizaciją, industrinį
peizažą, konfrontavo su klasikinės lietuvių poezijos subtilumu, jos švelnia
stilistika. Mokytojavo Klaipėdos gimnazijoje (1927-1939), Vilkaviškyje,
Kybartuose. Nuo 1945 m.vėl grįžo į
Mirė 1981 m. gegužės 14 dieną, palaidotas Karklės kapinėse, vykdant jo „Testamento“ valią: „Mano norai paskutiniai – opūs, / Kad man kapas būtų Kuršių kopos. / Gulčiau ten į smiltis smulkias ir švarias, / Kad tarp mėtų, rūtų / Man girdėti būtų / ošiant jūrą ir marias“.
2.28. JUOZAS TYSLIAVA (1902-1961)
Poetas J. Tysliava gimė 1902 m. lapkričio 1 d. Geisteriškiuose, Vilkaviškio r. Studijavo Kauno ir Paryžiaus universitetuose. 1932 m. apsigyveno JAV, redagavo „Vienybę“. Lietuvoje gyvendamas priklausė „Keturių vėjų“ sąjūdžiui, išleido poezijos rinkinius „Žaltvykslės“ (1922), „Traukinys“ (1923), „Nemuno rankose“ (1924), „Auksu lyta“ (1925), „Tolyn“ (1926), išvertė lenkų, estų, suomių poezijos. J. Tysliavos poezija labai įvairi, priklausanti skirtingoms mokykloms. Pirmieji rinkiniai – duoklė simbolistams, vėlesni – keturvėjininkams. „Net trečiafrontininkai norėjo jį kviestis į savo tarpą. Tačiau keliaudamas iš vienos meno srovės į kitą, kiekvienai nusilenkdamas ir atiduodamas savo duoklę, šūkaudamas čia kartu su Kauno keturvėjininkais, čia su Paryžiaus dadaistais (P.Dermė, G. Apolinero draugas, buvo jo globėjas), J.Tysliava nepasidarė epigonu, o išlaikė per visas transformacijas nedidelį, bet jaukų ir nuoširdų savito jutimo, savitos melodijos ir nepakartojamo poetinio aromato plotelį, į kurį užklysdavo pasigėrėti ir pasimokyti ne vienas jaunas poetas, tarp jų ir Salomėja Nėris“ (V. Kubilius). Galima jo laikyseną lyginti su K. Binkio. Jis manė, kad per gyvenimą eis kaip „vėjavaikis“, linksmai šypsodamasis, neužkliudytas skausmo, nesugniuždytas gyvenimo („Kūne džiaugsmas, sieloje nirvana. / Tai skambėki, pieniška daina!“ ). Jo poezijos „tysliaviški“ mostai savo ekspresija, žaismingu judrumu darė didelį poveikį ne tik 1925-1930 metų lyrinei poezijai, bet ir apskritai visai lietuvių poezijos raidai.
Poetas mirė 1961 m. lapkričio 11 d. Brukline. Vykdant jo valią, urna su poeto palaikais buvo atgabenta į Lietuvą ir 1962 m. gruodžio 27 d. palaidota Rasų kapinėse.
2.29. JUOZAS AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS (1903-1974)
Literatūros tyrinėtojas J. Ambrazevičius-Brazaitis gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, netoli Marijampolės. 1922 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1927 m. – Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, studijavo Bonos universitete. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Buvo Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos narys, Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininkas, Tautosakos komisijos prie Švietimo ministerijos narys, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas, Kauno valstybinio dramos teatro repertuaro komisijos narys. Aktyvus spaudos bendradarbis. Dirbo „XX amžiaus“, „Lietuvos dienraščio“, „Į laisvę“ ir kt. redakcijose. Parengė vadovėlių, studijų, straipsnių knygų („Literatūros teorija“, 1930; „Visuotinė literatūros istorija“ (kartu su rašytoju A. Vaičiulaičiu), 1932; „Vaižgantas“, 1936; „Lietuvių rašytojai“, 1938), redagavo lietuvių rašytojų raštus. 1941m.vadovavo Laikinajai vyriausybei, Vokiečių okupacijos metais buvo Laikinosios vyriausybės švietimo ministras. Dalyvavo rezistencinėje kovoje, vadovavo VLIK - o komisijos veiklai. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV ir tęsė Lietuvoje pradėtą darbą.1964 m. išleido knygą apie Lietuvos partizanų kovas „Vienų vieni“ (1964).
Mirė 1974 m. lapkričio 28 d. Niujorke.
2.30. KONSTANTINAS BAJERČIUS (1903-1946)
Poetas, prozininkas, tautosakininkas, pedagogas K. Bajerčius gimė 1903 m. spalio 24 d. Pajotijų kaime, Plokščių valsčiuje, augo Šakiuose. Baigęs Jurbarko „Saulės“ gimnaziją, mokytojavo. 1930 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti filologijos ir pedagogikos. 1939 m. apsigyveno Alytuje. Alytaus mokytojų seminarijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Išleido poezijos rinkinius „Žemės vieškeliais“ (1930), „Iš pasakų krašto“ (1939), eilėraščių ir apsakymų knygas vaikams „Namuose ir giriose“ (1930), „Spindulėliai“ (1930), „Nugirstos šnekos“ (1937) ir kt. Užrašė 818 lietuvių dainų, 230 mįslių, 220 burtų ir prietarų. Pasirinkęs Garibaldžio slapyvardį, dalyvavo rezistencinėje kovoje, rašė pogrindžio spaudai, ją platino. Palaikė ryšį su išėjusiais į partizanų būrį Seminarijos dėstytojais A. Ramanausku-Vanagu ir A. Kulikausku-Daktaru. Parašė Lietuvos partizanų Deklaraciją.1946 m. gruodžio 6 d. sunaikinus Alytaus pasipriešinimo grupę, buvo suimtas ir gruodžio 8 d. nukankintas enkavedistų. Kapo vieta nežinoma. K. Bajerčiui po mirties suteiktas Laisvės Kovos Karžygio vardas, kario savanorio statusas, kapitono laipsnis; jis apdovanotas Vyčio I – ojo laipsnio ordinu. 1994 m. apie jį sukurtas filmas „Garibaldžio byla“.
2.31. SALOMĖJA NĖRIS (1904-1945)
Poetė, vertėja S. Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) gimė Kiršuose, Vilkaviškio r. Mokėsi Alvito pradžios mokykloje, Marijampolės, Vilkaviškio gimnazijose. Kauno universitete studijavo lietuvių ir vokiečių filologiją. Baigusi universitetą, mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune, II pasaulinio karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. S. Nėries kūrybinis laikotarpis truko vos apie du dešimtmečius. Pirmąjį eilėraštį Salomėjos Nėries slapyvardžiu išspausdino 1923 m., pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ – 1927 m., dar būdama studentė: iš 100 eilėraščių atrinko tik 40, sukurtų 1926-1927 metais. Iš neoromantikų ji perėmė skaidrų ir paprastą poetinį žodį ir romantinę nuostatą: rašyti taip, kaip jaučia širdis.1931 m. pasirodė antrasis eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“, 1935 m. – „Per lūžtantį ledą“. Už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ (1938) S. Nėriai buvo paskirta Valstybinė premija. Beveik pusę šio rinkinio kūrinių parašė gyvendama Paryžiuje. Subrendusią, šeimą sukūrusią poetę vis dažniau domino egzistenciniai klausimai, meno esmė. Šie klausimai, atspindintys žmogaus vidinius išgyvenimus, keliami ir 1939-1940 m. sukurtuose eilėraščiuose M. K.Čiurlionio paveikslų motyvais. 1941-1944 m. parašyti kūriniai yra pažymėti svetimų kraštų vietovardžiais: Maskva, Penza, Ufa. Karo metų lyrikos rinkiniuose „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943) ir „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945) ji ištobulino klasikinio eilėraščio modelį. 1944 m. grįžusi į Lietuvą, parsivežė ir naujo rinkinio „Prie didelio kelio“ rankraštį. Net 50 metų jis, žaliu siūlu perrištas, išgulėjo slepiamas. Vietoj jo 1945 m.jau buvo išspausdintas kitas. Autentiškas paskutinis poetės rinkinys „Prie didelio kelio“ buvo išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos toks, kokį jį norėjo matyti poetė, 1994 m. S. Nėries kūrinių jėga slypi sielos atsivėrime, išsipasakojime, todėl jie lengvai pasiekia kitą žmogų, nereikalaudami nei ypatingos išminties ar erudicijos, tik – atviros širdies („Ir nenoriu sau geresnio nieko, / Tik prie žemės prisiglaust brangios, / Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėlė rugiuos.“). Poetė yra išvertusi A. Kuprino, V. Karolenkos, S. Maršako kūrinių.
S. Nėris mirė 1945 m. liepos 7 d., palaidota Kaune.
Poetės tėviškės pastatai sudegė 1944 m. Išlikę du tvartai, gyvenamojo namo pamatai. 1972 m. sodyboje pastatytas paminklinis akmuo (skulptorius – V. Pleškūnas).
2.32. KAZYS BORUTA (1905 – 1965)
Prozininkas, poetas, vertėjas K. Boruta gimė 1905 m. sausio 6 d. Kūlokuose, Marijampolės r. 1915 m. su tėvais, karo pabėgėliais, pasitraukė į Maskvos priemiestį Bogorodską. 1918 m. grįžo į Lietuvą, mokėsi Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, nuo 1920 m. – Marijampolės mokytojų seminarijoje. Kauno ir Vienos universitetuose studijavo literatūrą, filosofiją, rusų kalbą. Maištingas, neramus būdas, emocinga prigimtis, nesitaikstymas su valdžia („Dievas man davė talento ir dribtelėjo, tik nedavė suvalkietiško (tegu ir prakeikto) charakterio...“ – sakydavęs rašytojas) jo gyvenimą paįvairino areštais ir trėmimais: 1925 m. areštuojamas už gegužės 1- osios šūkius ir pašalinamas iš Marijampolės mokytojų seminarijos, tų pačių metų pabaigoje – pašalinamas ir iš Kauno universiteto bei nubaudžiamas mėnesį kalėti dėl riaušių universiteto salėje; 1927 m. areštuotas Telšiuose, 1928 m. ištremtas iš Rygos už antifašistinę veiklą,1933 m. suimtas ir nuteistas ketverius metus kalėti.
Dirbo Mokslų Akademijoje, Literatūros muziejaus vedėju, žurnalų redakcijose. Pirmoji knyga – eilėraščių rinkinys „A-lo!“ (1925). 1927 m. išėjo eil. rinkiniai: „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ ir „Kryžių Lietuva“; 1934 m. – „Duona kasdieninė“ ir kt. „Lietuvių lyrikoje iki tol dar niekas nemokėjo taip gaivališkai būti laisvas kaip K. Boruta, laisvės idėją pavertęs stipriausiu žmogaus išgyvenimu“ (V. Kubilius): „Nežinau, katrą pirma pamilau, / viesulą ar tave, mano mylima. / Bet dėl tavęs, o viesula! Bet dėl tavęs, o mylima. Einu gyvent beprotiškai pašėlęs. / - rankas ištiesęs mylimai, / iškėlęs vėtrai vėliavas“. Bet ypač jį išgarsino romanai „Mediniai stebuklai“ (1933) ir „Baltaragio malūnas“ (1945), patenkantys į gražiausių lietuvių knygų sąrašą. K. Boruta – ir vaikų rašytojas ( pasakų rink.„Dangus griūva“, humoristinė apysaka „Jurgio Paketurio klajonės“ ).
Mirė Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
2.33. PETRONĖLĖ ORINTAITĖ (1905 -1999)
Poetė, prozininkė, pedagogė P. Orintaitė gimė 1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Šakių r. Studijavo Kauno universitete. „Mokytis aistriai veržiaus, net salo širdis, galop gavus tą malonią. Ir džiugino ką tik atgauta tautos laisvė: jauną sielą kurstė būtinai skristi aukštyn sielos sparnais, siektis platyn į mokslo žinynus“, - yra prisipažinusi rašytoja. Po studijų, nuo 1929 metų iki 1944 metų, dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1944 m. išvyko į Vakarus ir iki mirties gyveno JAV. Išleido bemaž keturias dešimtis knygų: poezijos, prozos, atsiminimų, apybraižų, vaikams (eilėraščių rink. - „Vingių vingiai“, 1930; „Dirvonų dukterims“, 1939; „Šulinys sodyboje“, 1951; „Legendų liepsnos“, 1986; apsakymų rink. - „Iš sostinės“, 1932; „Marti iš miesto“, 1948 ir kt.; romanai - „Paslėpta žaizda“, 1934, „Daubiškės inteligentai“, 1937, „Erelių kuorai“, 1976; atsiminimų knyga apie S. Nėrį „Ką laumės lėmė“, 1965). Jai sekėsi kurti dramatiškus moterų paveikslus, atskleisti moters trapumą ir tvirtybę, jausenų ir minčių erdvę. Mėgo susirašinėti su įžymiais žmonėmis: Vaižgantu, V. Krėve, S. Čiurlioniene, V. Sruogiene, S. Nėrimi.
Mirė 1999 m. Kalifornijoje. 1999 m. birželio 9 d. šeima įvykdė velionės valią ir amžinąja rašytojos poilsio vieta tapo Meištų kalnelis Kudirkos Naumiestyje, apie kuriuos rašytoja yra pasakiusi: „ ... gražus miestas, tapo man antra tėviške. O nuošalėj – ypatingos kapinės: pakili smėlio kalva priešais veržlią Šešupės tėkmę ir V. Kudirkos paminklas“.
Rašytojai P.Orintaitei atminti 2005 m. Keturnaujienos k. pastatytas paminklas (skulptorius – J. Narušis).
2.34. JONAS DUMČIUS ( 1905-1986)
Klasikinės filologijos tyrinėtojas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras, vertėjas J. Dumčius gimė 1905 m. kovo 20 d. Piktžirniuose, Šakių r. 1925 m. baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją, 1929 m. – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Studijavo Bazelio universitete. Nuo 1932 m. – Vytauto Didžiojo universiteto, nuo – 1940 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1945-1960 m. VU Klasikinės filologijos katedros vedėjas. Nuo 1961 m. – docentas. Nuo 1984 m. ėjo profesoriaus pareigas. Disertacija – „Antikiniai tikriniai vardai lietuvių kalboje“. Išleido vadovėlių ir skaitinių knygas: „Iš antikinės ir renesanso literatūros“ (kartu su L. Valkūnu) (1958), „Lotynų kalba“ (kartu su K. Kuzaviniu ir R. Mironu) (1960, „Kaip nagrinėti lotyniškus tekstus“ (1961), „Įvadas į antikinę literatūrą“ (1969)., „Trumpa istorinė graikų kalbos gramatika“ (1975), „Graikų kalba“ (1989) ir kt., monografiją apie antikos dramaturgą Sofoklį „Sofoklis“(1992). Žinomas ir kaip antikinės literatūros vertėjas. Išvertė Hesiodoro kūrinį „Darbai ir dienos“ (1963), Platono „Valstybę“ (1981), Petronijaus „Satyrikoną“ (1984), Aischilo „Orestėją“ 1988), Herodoto „Istoriją“ (1988).
Mirė 1986 m. balandžio 28 d. Palaidotas Vilniuje.
2.35. VINCAS RAMANAUSKAS-RAMONAS (1905-1985)
Rašytojas, pedagogas V. Ramanauskas-Ramonas gimė 1905 m. sausio 14 d. Trakiškiuose, netoli Marijampolės. 1924 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1928 m.- studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur studijavo lietuvių ir vokiečių literatūrą bei pedagogiką. Dirbo Marijampolės marijonų ir Marijampolės mergaičių gimnazijose. Marijampolės mokytojų seminarijoje 1938-1943 metais dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo Seminarijos literatų būreliui. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1950 metų iki mirties gyveno JAV. Lietuvoje gyvendamas išleido novelių rinkinį „Dailininkas Rauba“(1934). Kai kurie rinkinio apsakymai buvo išversti į suomių, švedų, latvių kalbas. Vokiečių okupacijos metais sudarė moksleivių poezijos rinkinį „Trylika“, dienraštyje „Ateitis“ spausdino romano „Vieškelio dulkės raudoname saulėlydyje“ ištraukas apie 1940-1941 metų įvykius Marijampolėje. Emigracijoje išspaudino apsakymų rinkinį „Miglotas rytas“ (1960), romanus „Kryžiai“ (1947), „Dulkės raudonam saulėleidy“ (1951). Romanas „Kryžiai“ išverstas į anglų ir latvių kalbas.
Mirė 1985 m. liepos 8 d. Čikagoje.
2.36. ANTANAS VAIČIULAITIS (1906-1992)
Prozininkas, neoromantikų kartos atstovas, literatūrologas, vertėjas A. Vaičiulaitis gimė 1906 m. birželio 23 d. Didžiuosiuose Šelviuose, Vilkaviškio r. Baigė Vilkaviškio gimnaziją, 1927-1933 m. studijavo Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją. Redagavo katalikišką moksleivių žurnalą „Ateitis“, dirbo vertėju, „Eltos“ redaktoriumi. 1936 m. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus, dirbo diplomato darbą Romoje.1940 m. apsigyveno JAV, redagavo žurnalą „Aidai“, dirbo pedagogu. A. Vaičiulaitis turėjo savitą literatūros sampratą, kurią skelbė straipsniuose ir recenzijose. „Literatūra A. Vaičiulaičiui buvo žmonių bendrumo, dvasinio prado, amžinybės ilgesio išraiška, o ne ideologinės kovos ginklas, skaldantis pasaulį.“ (V.Kubilius). Perpratęs prancūzų meninės kultūros dėsnius, būdamas eruditas, A. Vaičiulaitis kūrė poetinį romaną, grakščiai ir plastiškai pasakojo novelių istorijas. Parašė novelių rinkinius „Vakaras sargo namelyje“ (1932), „Vidudienis kaimo smuklėj“ (1933), „Pelkių takas“ (1939), „Kur bakūžė samanota“ (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986), romaną „Valentina‘ (1936), padavimų knygas „Auksinė kurpelė“ (1957), „Gluosnių daina“ (1966), studiją „Natūralizmas ir lietuvių literatūra‘ (1936); yra vienas leidinio „Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990“ (1992) autorių. Išvertė O. Milašiaus, F. Mauriaco, A.Maurois kūrinių. „ ...A. Vaičiulaitis, kiek panašus į didįjį estetą G. Floberą, - yra pasakęs J. Grinius,- kuris taip pat imdavo savo herojais labai pilkus žmones ir jų kasdieniškus darbus, bet juos vaizduodavo taip, lyg pjaustytų dramblio kaulo šedevriuką“.
Mirė 1992 m. liepos 22 d. Vašingtone. 1999 m. perlaidotas Vilkaviškyje.
Rašytojo A. Vaičiulaičio tėviškės sodyboje išlikę klėtis ir tvartas. Sodybos vietoje 2006 m. vasarą atidengtas paminklinis akmuo rašytojui atminti.
2.37. JUOZAS SENKUS (1907-1970)
Lietuvių kalbininkas, dialektologas J. Senkus gimė 1907 m. liepos 18 d. Teiberiuose, Vilkaviškio r. 1937 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, 1933 m. - Jurgio Gerulio dialektologijos kursus Kaune. Nuo 1931 iki 1944 m. su pertraukomis dirbo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje. 1944 -1951 m. dėstė Vilniaus universitete. 1951-1952 m. dirbo Lietuvių kalbos institute, 1952-1970 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institute. J. Senkus parengė „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcijas“ (1954;1958), kartu su kitais sudarė „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“ (1951;1956). Vadovavo pirmosioms Instituto dialektologinėms ekspedicijoms atlaso duomenims rinkti. 1955 m. apgynė disertaciją „Pazanavykio, arba šiaurės vakarų kapsų, tarmė“. Kartu su E. Grinaveckiene redagavo „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną“ (1963). Paskelbė straipsnių apie kapsų ir zanavykų tarmes, lietuvių kalbos hidronimus, rašė kalbos kultūros klausimais. Kartu su kitais rašė „Lietuvių kalbos žodyną“, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (1954). Akademinio žodyno kartotekai užrašė apie 22 tūkstančius žodžių.
Kalbininkas J. Senkus mirė 1970 m. spalio 29 d. Vilniuje.
2.38. GRAŽINA TULAUSKAITĖ (1908-1990)
Poetė Gražina Tulauskaitė (Babrauskienė) gimė 1908 m. liepos 20 d. Lekėčiuose, Šakių r. 1926 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1931 m.- Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Mokytojavo Vilkijoje, Kauno gimnazijose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Pirmuosius eilėraščius išspausdino Lietuvoje 1924 m. „Lietuvos“ dienraštyje. Spausdinosi „Židinyje“, „Granite“, „Naujojoje Romuvoje“. Lietuvoje išleido du eilėraščių rinkinius („Paklydę žodžiai“,1934; „Vėjo smuikas“, 1944), emigracijoje - tris („Po svetimu dangum“, 1951; „Rugsėjo žvaigždės“, 1957; „Vakarė banga“, 1968 ).Rinkinys „Rugsėjo žvaigždės“ buvo apdovanotas Lietuvių rašytojų draugijos 500 dolerių premija. G. Tulauskaitės poezija yra romansinio tipo. Autobiografijoje ji yra parašiusi: „Gimiau ir mirsiu XX šimtmetį. Labiausiai mėgstu liūdnas dainas, smuiko raudą, rudens spalvas ir audrą“. Pasak literatūrologės V. Daujotytės, šiuose jos sakiniuose „liūdesys yra visi pagrindiniai romanso žodžiai: mirtis,, ruduo, rauda, audra, smuikas“. 1954 m. G. Tulauskaitė laimėjo dienraščio „Draugas“ premiją. Jos eilėraščių paskelbta 1968 m. Londone išleistame literatūros metraštyje „Penktoji pradalgė“. Rašytojas A. Vaičiulaitis yra taip įvertinęs poetės lyriką: „Į akis krenta išviršinių puošmenų taupumas. Ji ne iš tų, mėgstančių apsikrauti epitetais. Jos menui būdingas veiksmažodžio judrumas“. Tai patvirtina ir šie posmai: „Tai kas iš to, kad saulė juoksis, / Kad gaudys spinduliais, / jeigu tavęs atgal sugrįžti / Jau niekad nebeleis. Ar kas tikės, kad buvo meilė / šviesi, kaip saulė ant dangaus, / jeigu nė vienas savo laimės / už sparno nepagaus!“
Poetė mirė 1990 m. balandžio 8 d. Putname, palaidota Čikagoje.
2.39. STASYS TAMULAITIS (1909-1982)
Prozininkas S. Tamulaitis gimė 1909 m. sausio 23 d. Sutkiškėse (Šakių r.), šviesių tėvų šeimoje, ir buvo ketveriais metais vyresnis už brolį Vytautą Tamulaitį, tapusį garsiu vaikų rašytoju. Buvo praktiškesnis nei brolis, todėl švelnesnio būdo Vytautą atkalbinėjo nuo noro rašyti knygas: „Tu, Vytai, to nesugebėsi. Tu rašytoju tikrai nebūsi! Būtum geras pirklys“. S. Tamulaitis studijavo Marijampolės gimnazijoje, kurioje buvo palankios sąlygos skleistis kūrybiniam talentui. Rašyti skatino, patardavo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas rašytojas Vincas Ramonas. Kurdavo kartu su broliu vasaros atostogų metu. „Jiedu gyvendavo klėtyje, turėjo ten stalą, už kurio susėdę, planuodavo, aiškindavosi, svajodavo. Ir naktimis prie žvakės rašydavo“ (J. Linkevičius). Baigęs studijas Kauno universitete, dirbo mokytoju.1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV. Pirmuosius prozos kūrinius išspausdino periodikoje. 1938 m. išleido apsakymų rinkinį „Rudens melodijos“. 1947 m. laikraščio „Lietuvių žodis“ paskelbtame novelės konkurse brolis rašytojas Vytautas Tamulaitis laimėjo pirmąją premiją, o Stasys Tamulaitis – trečiąją.
Mirė 1982 m. balandžio 16 d. Saint Petersburge (JAV, Floridos valst.).
Gimtinėje, Sutkiškių k., yra išlikęs rašytojų brolių Stasio ir Vytauto Tamulaičių gyvenamasis namas.
2.40. VIKTORAS KATILIUS ( 1910-1989)
Rašytojas, kritikas, vertėjas V. Katilius gimė 1910 m. lapkričio 24 d. Igliaukoje, Marijampolės r. 1928-1937 m. Kauno universitete studijavo mediciną ir humanitarinius mokslus. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių, Kybartų, Marijampolės, Kėdainių, Kauno mokyklose. Už Lietuvos partizanų spaudos skaitymą ir platinimą 1947 m. nuteistas 5 metams. Jakutijos lageriuose kalėjo iki 1950 m. „Neparašęs atgailaujančio pareiškimo ar įsiteikiančio kūrinio, nebuvo įsileistas į viešą literatūrinį gyvenimą iki pat Atgimimo“ (V. Kubilius). Debiutavo 1931 m. žurnale „Pjūvis“ R. M. Rilkės eilėraščių vertimais ir straipsniu. Rašė recenzijas. T. Manno, S.Freudo veikalų studijos padėjo išsiugdyti analitinę, intelektualinę mąstyseną. Išleido romaną „Katastrofa“ (1937), apysaką „Naktis alyvų krūme“(1939), autobiografinį romaną „Akvariumas patrankos koserėje“ (nepilna žurnalistinė publikacija 1989). Parašė kelias literatūrologines studijas apie rašytojus („Vaižganto veidas“ , „Strazdelio koordinatės“). Išleista jo studija apie rašytoją V. Pietarį „Pietario akiračiai“. Sukūrė įdomios stilistikos memuarų knygą „Židiniai ir žmonės“ (1968-1972, neišleista). Išvertė M. Gorkio, L. Feuchtwangerio, I. Turgenevo kūrinių, A. Baranausko, A. Klemento, K. Praniauskaitės lenkiškosios poezijos. Pasak literatūrologo V. Kubiliaus, V. Katilius „intelektualinio tipo prozininkas, tvirtai laikęsis savo kūryboje ir gyvenime laisvos asmenybės principo –„išlikti savimi“.
Mirė 1993 m. liepos 4 d. Kaune. Palaidotas Vilniuje.
2.41. VYTAUTAS TAMULAITIS (1913-1993)
Vaikų rašytojas V. Tamulaitis gimė 1913 m. sausio 17 d. Sutkiškėse, gražiame vienkiemyje prie Nemuno (Šakių r.) Šviesūs tėvai visus savo vaikus išleido į mokslus. Mokėsi Žemesniosios Panemunės pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Kauno universitete studijavo gamtos mokslus, tarnavo kariuomenėje, dirbo žurnalų „Kariūnas“ ir „Žiburėlis“ redaktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais (1944) atsidūrė Vokietijoje, vėliau – Kanadoje. Rašytoju troško būti nuo pat mažens, rašė dienoraštį. Įspūdžius apsakymams, apysakoms ir pasakoms siūlė tautosakos lobiai, gimtojo kaimo buitis, graži gamta, vaikystės pasaulis. Rašė vaikams ir jaunimui. Kūrybinį kelią pradėjo apsakymais (rink. „Naktis ant Nemuno“ – 1938), tačiau ypač jį išgarsino literatūrinės pasakos. Jis yra laikomas šio žanro kūrinių lietuvių literatūroje pradininku. Jau pirmoji pasaka-apysaka „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“ (1935) atnešė pripažinimą ir atskleidė rašytoją kaip puikų gamtos, ypač vabalijos, gyvenimo žinovą. Už šią knygą pelnė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premiją. 1935 metais išleista ir antroji apysaka-pasaka „Kiškelio užrašai“. Trečiąją apysaką-pasaką „Vieną kartą“ išleido 1942 m. 1960 m. pasirodžiusi apysaka-pasaka „Svirplio Muzikanto kelionės“ susilaukė pripažinimo ir dėl vabalų gyvenimo, pavaizduoto su dideliu mokslininko tikslumu, ir dėl linksmumo bei „dėl stiliaus, ir minčių grožybių“ (A. Giedrius). Tikroviškumu pasižymi apysakos „Vytuko užrašai“ ( 1937 ), „Ateina pavasaris“ (1937). Apsakymas „Petruko vėliava“ 1970 m. pateko į trisdešimt dviejų pasaulio rašytojų antologiją anglų kalba „Vaikai visur“ ir išgarsino rašytoją bei Lietuvą visame pasaulyje – apsakyme pavaizduoti patriotiškai nusiteikusio paauglio išgyvenimai Vasario šešioliktąją – našlės sūnus šią dieną ant pilies bokšto prie Nemuno iškelia trispalvę. Poetiški rašytojo kūriniai moko mylėti ir branginti gamtą bei tėvynę.
Mirė 1993 m. rugsėjo 22 d. Toronte (Kanada).
Gimtinėje, Sutkiškių k., išlikęs brolių rašytojų Vytauto ir Stasio Matulaičių gyvenamasis namas.
2.42. JONAS KABELKA (1914-1986)
Kalbininkas baltistas, vertėjas, pedagogas J. Kabelka gimė 1914 m. Zviniškių kaime, netoli Liudvinavo, Marijampolės r., šalia Botyrių sodybos, kurioje 1871 m. lietuvių kalbą tyrinėjo garsūs rusų moklininkai F. Fortunatovas ir V. Mileris. Gerus klasikinių kalbų pagrindus įgijo Marijampolės marijonų gimnazijoje bei Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė 1934 m. Tų pačių metų rudenį jis tapo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentu; čia kalbotyros dalykus jam dėstė įžymūs kalbininkai P. Skardžius ir A. Salys. 1937 m. išvyko studijuoti į Berlyno universitetą, o 1939 m. – į Rygos universitetą. Dirbo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, kalbotyros disciplinas dėstė Kauno universitete, nuo 1950 – ųjų iki mirties - Vilniaus universitete. 1970 m. jam suteiktas docento vardas. Keliolika metų dirbo „Minties“ leidykloje, dėstytojavo Vilniaus pedagoginiame institute. Pirmuosius kalbotyros straipsnius paskelbė dar būdamas studentas. Tai plačių užmojų kalbininkas. 1964 m. išspaudino savo kandidatinę disertaciją „Kristijono Donelaičio raštų leksika“, 1975 m. išleido vadovėlį „Latvių kalba“. 1987 m., jau po kalbininko mirties, pasirodė antrasis jo leidimas. J. Kabelka yra svarbaus latvistikos veikalo „Latvių-lietuvių kalbų žodynas“ bendraautoris (1977). 1982 m. išleido reikšmingą veikalą „Baltų filologijos įvadas“. Į lietuvių kalbą išvertė latvių rašytojų A. Upyčio, V. Lacio romanų, vokiečių rašytojų kūrinių.
Mirė 1986 m. gruodžio 26 d. Vilniuje.
2.43. KAZYS BRADŪNAS ( g. 1917 )
Poetas žemininkas, redaktorius, išeivijos kultūros organizatorius K. Bradūnas gimė 1917 m. Kiršų kaime, Vilkaviškio r. Baigė Vilkaviškio gimnaziją, kur pamėgo literatūrą, pradėjo kurti. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Redagavo ateitininkų žurnalą „Ateitis“, jame išspausdino savo eilėraščių. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Kelerius metus gyveno Vokietijoje, mokytojavo lietuvių gimnazijoje Miunchene. 1949 m. su šeima apsigyveno JAV. K. Bradūnui priklauso kultūros telkėjo, organizatoriaus vaidmuo. Redagavo antologiją „Žemė“, V. Mačernio „Poeziją“, leidinį „Lietuvių literatūra svetur.1945-1971“, trečiąjį „Lietuvių poezijos tomą“, „Aidus“; yra vienas „Lietuvių egzodo literatūros 1945-1990“ redaktorių. K. Bradūnas – itin produktyvus poetas. Poezijos rinkinius „Vilniaus varpai“ (1943) ir „Pėdos arimuos“(1944) išleido gyvendamas dar Lietuvoje, Vokietijoje pasirodė „Svetimoji duona“ (1945), „Maras“ (1947), „Apeigos“ (1948). Amerikoje išleistais poezijos rinkiniais K. Bradūnas atsiskleidžia kaip brandus ir ištikimas lietuvių tautos, jos istorijos ir kultūros poetas. Tai ypač akivaizdu eilėraščių rinkiniuose „Devynios baladės“ (1955), „Morenų ugnys“ (1958), „Sidabrinės kamanos“ (1964), „Sonatos ir fugos“ (1967), „Donelaičio kapas‘ (1970), „Pokalbiai su karalium“ (1973), „Alkana kelionė“ (1976), „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ (1981), „Prierašai‘ (1983), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987), „Duona ir druska“ (1992). V. Daujotytė apie poetą yra pasakiusi: „K. Bradūnas yra aktyvaus santykio su tauta, jos istorija ir likimu poetas. Sekdamas istoriją, reaguodamas į skaudų Lietuvos likimą, poetas sukūrė įdomių sugrįžimo, atpažinimo eilėraščių“. „Ten mūsų tėviškės tiktai per paukščio skrydį, / Tie patys debesys ir ta pati tarmė. / Aš tik seku didžiulę tavo brydę, / ieškodamas, kur viso to versmė.“ Tokiais žodžiais poetas „kalbina“ lietuvių klasiką K. Donelaitį, įrašo į poezijos atmintį savo tėviškės vardą: „Lietingą dieną, / Sakai, pro ežero ūkaną / Kitoje pusėje dunksojo / keli senieji medžiai / Mano gyvenimo pradžia - / Kiršai.“
Gimtinėje, Kiršų k., išlikęs poeto K. Bradūno gimtasis namas.
2.44. ANZELMAS MATUTIS (1923-1985)
Vaikų rašytojas A. Matutis (Matulevičius) gimė 1923 m. sausio 7 d. Zomčinėje, Marijampolės r. Mokėsi Pamargių ir Ilgliaukos pradinėse mokyklose, kur sukūrė pirmuosius eilėraščius, pamėgo knygas. Mokydamasis Marijampolės marijonų gimnazijoje savo kūrinius pradėjo spausdinti „Šaltinėlyje“, „Žvaigždutėje“, „Ateities spinduliuose“. 1940 m. įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją; ją baigęs mokytojavo Simne, Seirijuose, Alytuje. Gyvendamas Alytuje, artimai susipažino su jo apylinkėmis, ežerais, upėmis iki Čepkelių raisto ir Žuvinto.1971 m. miške pasistatė poilsiui ir kūrybai Drevės namelį girioje, šalia tekančios Ūlos. „Vakar buvau savo giriose – užpustytos, sniego kepurėmis papuoštos. O jau Drevė! Tokią kepurę įsitaisiusi, kad baisu...“- rašė laiške bičiului. Gausybė eilėraščių ir poemų buvo sukurta toje Drevėje. 1948 m. išspausdino du pirmuosius eilėraščių rinkinius „Grok, žiogeli, smuikeliu“ ir „Genių kalvė“, o iš viso eilėraščių rinkinių išleista keliolika („Šilų berniukas“, „Smalsutis pas darbininkus“, „Girinukai“, „Milžinų šaukštas“, „Šnekučiai“, „Tai margumai genelio“, „Dvylikos svečių lauktuvės“, „Žirgelio namai“, „Žalio šilo darbininkai“ ir kt. ). Sukūrė poemų, pasakų poemų, poemėlių, pasakėlių, libretų: „Karžygys Leinė“, „Girios televizorius“ (paskirta Valstybinė premija), „Trijų brolių svirnelis“, „Drevinukas“, „Brolis Molis“ ir kt. A. Matutis – labiausiai pagerbtas lietuvių vaikų rašytojas, pelnęs ne tik respublikinių, bet ir tarptautinių apdovanojimų – 1984 m. už rinktinę „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanotas tarptautiniu H. K. Anderseno garbės diplomu. Poetizuodamas gamtą, ragindamas ją tausoti ir saugoti, kviesdamas į pasakų ir vaikiškų kasdienybės realijų pasaulį, A. Matutis užkariavo mažųjų skaitytojų širdis.
Mirė rašytojas 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje.
A. Matučio atminimas pagerbtas jo gimtinėje 1999 m. įkurtu rašytojo gyvenimą ir kūrybą įprasminančiu skulptūrų parku. Alytuje įkurtas A.Matučio memorialinis muziejus.
2.45. JUOZAS PIKČILINGIS (1926-1991)
Lietuvių kalbininkas, mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininkas, profesorius, hab. dr. J. Pikčilingis gimė 1926 m.sausio 3 d. Joniškiuose, Šakių r. 1951 m. baigė Vilniaus universitetą, nuo 1954 m. jame dėstė, buvo jo Lietuvių kalbos katedros vedėjas, Filologijos fakulteto dekanas. 6-8 dešimtmečiais padėjo pagrindus lietuvių kalbos stilistikos mokslui. Pirmasis sukūrė lietuvių kalbos stilistikos teoriją, parodė lietuvių kalbos stilistikos priemonių sistemą, aprašė funkcinius stilius, nustatė dešimt gero stiliaus ypatybių (aiškumas, tikslumas, paprastumas, grynumas, glaustumas, gyvumas, įtaigumas, vaizdingumas, skambumas, turtingumas). Išleido kalbos veikalus „Žodžio aiškumas ir tikslumas“ (1965), „Žodžių vartojimas perkeltine reikšme: Tropai“ (1967), „Leksinė ir gramatinė sinonimika“ (1969), „Lietuvių kalbos stilistinė sintaksė: Kalbos figūros“ (1969), „Kas yra stilius?“ (1971), „Žodžio interviu“ (1982). Ypač vertinga monografija „Lietuvių kalbos stilistika“ (1-2 t., 1971-1975). Už ją 1977 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija. Yra vienas iš autorių šių kalbos veikalų: akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ ( 2 t.,1971), lietuvių kalbos gramatikos rusų kalba (1985), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ (1994). Prisidėjo prie vadovėlių rengimo: „Lietuvių kalba IX-XI klasei“ (1990), „Lietuvių kalba XI-XII klasei“ (1990), „Mokyklinio rusų-lietuvių kalbų frazeologijos žodyno“ (1983).
Mirė 1991 m. spalio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Sintautų kapinėse.
2.46. ALGIRDAS SABALIAUSKAS (g.1929)
Lietuvių kalbininkas, habil. dr. (1975), Latvijos MA užsienio narys (1992), profesorius (1997), Lietuvos MA narys korespondentas (1998), vertėjas A. Sabaliauskas gimė 1929 m. liepos 26 d. Marijampolėje. 1953 m. baigė Vilniaus universitetą. 1958 m. parašė disertaciją „Baltų kalbų žemės ūkio augalų pavadinimų kilmė“; šia tema paskelbė nemaža straipsnių. Habilitacinis darbas – „Baltų kalbų leksikos tyrinėjimai“; jo pagrindu paskelbta šie darbai: „Lietuvių kalbos leksikos raida“ (1966), „Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai“ (1968), „Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos“ (1970). Už kalbos darbus „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija: Iki 1940 m.“ (1979) ir „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija: 1940-1980“ (1982) 1984 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija. Reikšmingos šios knygos: „Baltų kalbų tyrinėjimai“ (1986), „Lietuvių kalbos leksika“ (1990), „Rytų slavų kalbininkai lituanistikos baruose“ ( su Jonu Palioniu, 1990). Populiariai kalbos dalykus aprašė kalbotyros knygose „Žodžiai keliauja“ (1962;1993), „Žodžiai pasakoja“ (965), „Žodžiai atgyja“ (1967;1980), „Šimtas kalbos mįslių“ (1970), „Kaip tyrinėta lietuvių kalba“ (1984), „Mes baltai“ (1986); anglų kalba – „We,the Balts“ (1993), „Iš kur jie?“ (1994). Parengė ir redagavo daugelį kalbotyros leidinių, paskelbė daug straipsnių lietuvių kalbos leksikos, tyrinėjimo istorijos klausimais, recenzijų. Į lietuvių kalbą išvertė latvių grožinės literatūros kūrinių.
2.47. ALDONAS PUPKIS (g.1939)
Lietuvių kalbininkas, dr. (1967) A. Pupkis gimė 1939 m. sausio 5 d. Kazlų Rūdoje. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą, 1962-1965 m. – Leningrado universiteto aspirantūrą. Nuo 1965 m. dėsto Vilniaus universitete. 1965-1972 m. – Eksperimentinės fonetikos laboratorijos vedėjas; nuo 1972 – docentas. 1968-1989 m. periodinio leidinio „Mūsų kalba“ atsakingasis redaktorius; nuo 1990 m. žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausiasis redaktorius. Disertacija – „Priebalsių junginiai dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“. Šia tema 1966-1967 m paskelbė straipsnių. Parengė mokomąją knygą „Lietuvių kalbos bendrinė tartis“ ( su A. Pakeriu, 1968). Parašė studijų vadovą „Kalbos kultūros pagrindai“ (1980). Sudarė „Kalbos praktikos patarimus“ (1976; 1985), Juozo Balčikonio „Rinktinius raštus“ (1-2, 1978-1982), Andriaus Ašmanto „Rinktinius raštus“ (1996). 2005 m. išleido studiją „Kalbos kultūros studijos“. Parašė daug straipsnių iš lietuvių kalbos kultūros, recenzijų. Už darbus kalbos kultūros srityje 1995 m. paskirta J. Jablonskio premija.
2.48. NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ (1950-2002)
Poetė N. Miliauskaitė gimė 1950 m. sausio 23 d. Keturvalakiuose,
Vilkaviškio r. Mokėsi Marijampolės V. Mykolaičio-Putino vidurinėje
mokykloje-internate, 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo Knygų rūmuose,
laikrašyje „Kalba Vilnius“. Išleido poezijos rinkinius „Uršulės S. portretas“
(1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždrautas įeiti kambarys“ (1995).
Už pastarąjį pelnė Rašytojų sąjungos premiją. Poetė yra pelniusi ir Jotvingių
premiją. 1999 m. sudarė ir išleido kūrybos rinktinę „Sielos labirintas“, už
kurią jai buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. „Atrodo, - teigia V. Daujotytė, - kad
Su vyru poetu V. Blože gyveno Druskininkuose.
N.Miliauskaitė – Bložienė mirė 2002 m. kovo 25 d. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje.
2003
m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido apie poetę
2.49. Kalvarijos senosios kapinės. Poeto Juozo Balkaus, knygnešio Juozo Kanclerio, literatės Didbarzdytės-Videikienės kapai.
2.50. Pranas Gavėnas, rašytojas. Zapalimų k., Kalvarijos sen. Medinis kryžius.
2.51. Vinco Markevičiaus, knygnešio, paminklas Sangrūdos kapinėse.
2.52. Justinas Sajauskas, rašytojas. Kalvarija, Marijampolės r.
2.53. Antanas Venclova, rašytojas. Tremtinių k., Liubavo sen.
2.54. Mykolas Žilinskas, kultūros veikėjas. Smalininkų k., Kalvarijos sav. Žymeklis. 54. Paminklinis stogastulpis Kalvarijoje.
2.55. Pranas Dovydaitis, visuomenės veikėjas. Runkių k. Kazlų Rūdos sen.
2.56. Kazys Grinius, knygnešys, Prezidentas. Selemos k., Kazlų Rūda sen. Skulptūra. 56.Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazija. 56. Prezidento K. Griniaus muziejus Marijampolėje (Bažnyčios g.23).56. Kapas paminklas Mončgirėje, Kazlų Rūdos sav.
2.57. Pranas Povilaitis, bibliofilas. Namas Jūrės mst.
2.58. Elena Spurgaitė, rašytoja. Namas Jūrės mst.
2.59. Viktoras Valaitis, poetas. Laukiškės k., Kazlų Rūdos sav. 59. Kapas Šakių kapinėse.
2.60. Knygnešių kapai Marijampolės senosiose kapinėse: Juozo Bliūdžiaus, Vinco Bridžiaus, Andriaus Brundzos, Kazio Bukavecko, Juozo Dičpinigaičio, Petro Draugelio, Juozo Kalėdos, Juozo Kazakevičiaus, Vinco Maneli, Albinos Matulaitienės, Marijos Matulaitytės, Andriaus Matulaičio, Juozo Senkaus, Antano Švedo, Petronėlės Švedienės, Mykolo Vaitiekūno, Jurgio Venciaus, Tomo Žičkausko, Kazio Pietario, Prano Penčylos, Juozo Arnastausko.
2.61. Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fak. muziejus (Vytauto g. 47, Marijampolė)
2.62. Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija. ( Kauno g. 7, Marijampolė).
2.63. Kazys Juozas Ambrasas-Sasnava, literatūros tyrinėtojas, vertėjas. Surgučių k., Marijampolės r.
2.64. Andrius Botyrius, knygnešys. Triobiškių k., Marijampolės sav. 64. Kapas Liudvinavo kapinėse, Marijampolės sav.
2.65. Vladas Baltuškevičius, poetas. Liepynų k., Marijampolės r.
2.66. Jonas Bulota, kritikas, feljetonistas. Putriškių k., Marijampolės r.
2.67. Antanas Civinskas, literatas. Šunskai, Marijampolės r. 67. Gatvė Marijampolėje.
2.68. Gediminas Ilgūnas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas. Kantališkių k., Marijampolės r.
2.69. Vytenis Grabauskas, poetas. Marijampolė.
2.70. Romas Gudaitis, rašytojas. Pilkavos k., Marijampolės r.
2.71. Rimantas Marčėnas, poetas. Marijampolė.
2.72. Vytautas Montvila, poetas. Namas Marijampolėje.
2.73. Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Lūginės k., Marijampolės r.
2.74. Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė, prozininkė. Baltreliškių k., Marijampolės r.
2.75. Romas Sadauskas. Prozininkas. Marijampolė.
2.76. Edmundas Simanaitis, poetas, publicistas. Marijampolė.
2.77. Albinas Slavickas, poetas. Kauniškių k., Marijampolės r.
2.78. Jonas Vizbaras-Sūduvis, prozininkas. Marijampolė.
2.79. Zenius Šileris, literatūros tyrinėtojas. Marijampolė.
2.80. Vytautas Viliūnas, kultūros tyrinėtojas. Marijampolė.
2.81. Kęstutis Žemaitis, vadovėlių, studijų knygų, straipsnių autorius. Šunskai, Marijampolės r.
2.82.Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos pastatas. (Sodų g. 1, Vilkaviškis). Gimnazijoje mokėsi rašytojai S.Nėris, K. Bradūnas, A.Vaičiulaitis, P.Karuža, P.Orintaitė, K.Karuža, J.Švabaitė, K.Grigaitytė, J.Tysliava, J.Senkus, A.Baranauskas, P.Keidošius.
2.83. Vilkaviškio krašto muziejus (Paežeriai, Vilkaviškio r.)
2.84.Paežerių mokykla. Paežerių k., Pilviškių sen., Vilkaviškio r. Mokykloje mokėsi V.Kudirka, A.Kriščiukaitis-Aišbė, knygnešys Juozas Rimša,skulptorius Jurgis Rimša, dailininkas Petras Rimša, Jonas Valaitis.
2.85. Alfonsas Andriuškevičius, poetas. Vilkaviškis.
2.86. Pranas Augustaitis, literatūros tyrinėtojas. Mažučių k., Vilkaviškio r.
2.87. Juzė Liuda Augustaitytė-Vaičiūnienė, poetė. Mažučių k., Vilkaviškio r. Paminklinis akmuo, žymintis tėviškę.
2.88. Albinas Baranauskas, poetas. Bartninkų k., Vilkaviškio r.
2.89. Petras Bendoravičius-Bendorius, vadovėlių autorius, etnografas. Matlaukio k., Vilkaviškio r.
2.90. Izabelė Blauzdžiūnaitė-Motiekaitienė, prozininkė, vertėja. Geisteriškiai, Vilkaviškio r.
2.91. Danutė Brazytė-Bindokienė, poetė. Bartninkų k., Vilkaviškio r.
2.92. Kazys Bukaveckas, poetas. Opšrūtų k., Vilkaviškio r. 92. Kapas Marijampolės senosiose kapinėse.
2.93. Jurgis Dabrila, prozininkas. Znočkų k., Vilkaviškio r.
2.94. Vytautas Eidukaitis, poetas. Vartų k., Vilkaviškio raj.
2.95. Petras Gerulis-Kragas, kritikas, tautosakininkas. Balčiūniškių k., Vilkaviškio r.
2.96. Juozas Gražulis, poetas. Simanėliškių k., Vilkaviškio r.
2.97. Kotryna Grigaitytė-Graudienė, rašytoja. Būdežerių k., Vilkaviškio r.
2.98. Albinas Iešmanta, literatūros tyrinėtojas. Kybartai, Vilkaviškio r.
2.99. Gintautas Iešmantas, poetas. Šūklių k., Vilkaviškio r.
2.100. Vincas Jakštys, rašytojas. Skliausčių k., Vilkaviškio r.
2.101. Jonas Kalinauskas, poetas. Pajevonys, Vilkaviškio r.
2.102. Jonas Kantautas, poetas. Gulbiniškių k., Vilkaviškio r.
2.103. Juozas Kaukas, knygnešys. Penkvalakių k., Pilviškių sen.
2.104. Petras Keidošius, poetas. Vištytis, Vilkaviškio r.
2.105. Romualdas Kisielius, poetas. Kybartai, Vilkaviškio r.
2.106. Kostas Kubilinskas, poetas. Rūda, Vilkaviškio r.
2.107. Aldona Kezytė, rašytoja. Vištytis, Vilkaviškio r.
2.108. Algirdas Landsbergis, dramaturgas, prozininkas. Kybartai, Vilkaviškio r.
2.109. Motiejus Lukšys, rašytojas. Lankeliškių k., Vilkaviškio r.
2.110. Margeris Algirdas (tikr. Konstantinas Šeštokas), rašytojas. Sarmačinų k., Vilkaviškio r.
2.111. Baltramiejus Matusevičius, knygnešys, publicistas. Katurvalakių k., Vilkaviškis.
2.112. Petras Milolainis, knygnešys. Čižikių k., Vištyčio sen. Paminklinė lenta.
2.113. Vytautas Valentinas Navickas, poetas. Vaitų k., Vilkaviškio r.
2.114. Antanas Rucevičius, knygnešys. Pavembrių k., Vilkaviškio r.
2.115. Antanas Petrika, poetas. Steponų k., Vilkaviškio r. 115.Kapas Paežerių k., Pilviškių sen., Vilkaviškio r
2.116. Dalia Saukaitytė, poetė. Uosių k., Vilkaviškio r.
2.117. Vida Simonaitytė-Redaitienė, kalbininkė. Saugonių k., Vilkaviškio r.
2.118. Julija Švabaitė-Gylienė, poetė, prozininkė. Čyčkų k., Vilkaviškio r.
2.119. Valerija Vaitkevičiūtė, kalbininkė. Kunigiškių k., Vilkaviškio r.
2.120. Leonardas Valaitis, poetas. Kupreliškių k., Vilkaviškio r.
2.121. Bronius Zumeris, žurnalistas, rašytojas. Bobių k., Vilkaviškio r. Paminklinis akmuo.
2.122. Tomas Žičkus, poetas aušrininkas. Simanėliškių k., Vilkaviškio r.
2.123. Jonas Žmuidzinas, rašytojas. Keturvalakių k., Vilkaviškio r.
2.124. Zanavykų krašto muziejus (Muziejaus g. 1, Girėnai, Šakių r.)
2.125. Dr. Vinco Kudirkos muziejus ( Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.)
2.126. Antanas Baltrušaitis, knygnešys. Papartynų k., Šakių r.
2.127. Albinas Bernotas, poetas. Urvinių k., Šakių r.
2.128. Virgilijus Juozas Čepaitis, vertėjas. Šakiai.
2.129. Antanas Gudaitis, knygnešys. Antakalniškių k., Šakių r. 129. Kapas Plokščių kapinėse, Šakių r.
2.130. Česlova Jakštytė, poetė. Lepšių k., Šakių r.
2.131. Kęstutis Keblys, kritikas, prozininkas. Šakiai
2.132. Serapinas Laurynas Kušeliauskas, knygnešys. Kapas Sudargo kapinėse, Šakių r.
2.133. Pranas Lembertas, poetas. Eiciūnų k., Šakių r.
2.134. Janina Marcinkevičienė, poetė. Panenupių k., Šakių r.
2.135. Pranas Naujokaitis, rašytojas. Gimtinė-sodyba Papartynų k., Šakių r.
2.136. Pranas Pusdešris, poetas. Menčikių k., Šakių r. Paminklinis akmuo.
2.137. Vytautas Rimkevičius, prozininkas, dramaturgas. Ramoniškiai, Šakių r.
2.138. Tamošius Senkus-Senkauskas, poetas. Miliškių k., Šakių r. 138. Kapas Pajevonio kapinėse, Vilkaviškio r.
2.139. Justinas Staugaitis, literatas, vyskupas. Tupikų k., Šakių r. Memorialinis paminklas.