LIETUVIŠKO ŽODŽIO KELIAIS

III. Lietuvių ir rusų kalbininkai bei rašytojai. Nadruva, Sūduva, Dzūkija.

3. DZŪKIJA

3.1. ANTANAS BARANAUSKAS (1835-1902)

Lietuvių literatūros klasikas, poetas, kalbininkas. Gimė 1835 m.  sausio 17 d. Anykščiuose. Mokėsi Anykščių pradinėje, Rumšiškių raštininkų mokykloje. Dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. Nuobodi aplinka, tuščias laiko leidimas – buvo ta kasdienybė, kuri supo A. Baranauską. Vienintelė prošvaistė – knygų skaitymas, kūryba. Eilėraščius, tiesa, rašė lenkiškai. Lemiamą reikšmę pažiūroms, apsisprendimui turėjo pažintis su poete Karolina Praniauskaite. Ši pažintis bus stumtelėjusi poetą rašyti lietuviškai, sustiprinusi religinius jausmus.1856-1858 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Čia A. Baranauskas parašė šviesiausią ir optimistiškiausią savo eilėraštį „Dainu dainelę”. Prieš išvykdamas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją, per atostogas tėviškėje sukūrė poemą „Anykščių šilelis” dalį. Po vienerių metų buvo sukurta  antroji šios poemos dalis. Dar besimokydamas Varniuose, ėmė domėtis kalbos dalykais, o Peterburge, susipažinęs su mokslinės lietuvių kalbos gramatikos autoriumi A. Šleicheriu, rinko ir siuntė jam lietuvių kalbos tarmių duomenis. Rusijos sostinėje sukūrė neapykantos cariniams pavergėjams kupiną poemą „Kelionė Petaburkan”, kurią vėliau Vaižgantas pavadino „lietuvių politikos giesme”, „Pasikalbėjimą Giesminyko su Lietuva”, o per atostogas – stambiausią poemą „Dievo rykštė ir malonė”. 1862-1864 m. tęsė mokslus Miunchene, Romoje. Iš Lietuvos atskriejusios žinios apie 1863 m. sukilimo baigtį, dviejų brolių tremtį  sukrėtė poetą. Širdgėla dėl artimųjų likimo prasiveržė eilėraščiu – rauda „Ko gi skauda man širdelę”. Grįžęs į Peterburgą, trumpai dirbo dvasinėje akademijoje, nes 1867 m. buvo jau paskirta į Kauno kunigų seminariją. Čia A. Baranauskui teko dėstyti lietuvių kalbą. Kadangi tinkamo vadovėlio nebuvo, A. Baranauskas išvertė į lietuvių kalbą A. Šleicherio gramatiką. Gramatika pasirodė esanti per daug sudėtinga ir nelabai tinkanti praktikos reikalams, todėl A. Baranauskas 1875-1878 m. parengė savo gramatiką, ją taisė, perdirbinėjo, bet taip ir neišleido. Ypač domėjosi tarmėmis: pasitelkęs į pagalbą studentus, rinko tarmių tekstus, siuntė vokiečių kalbininkui H. Vėberiui. Vokietijoje 1920-1922  m. visa medžiaga buvo išleista  dviejų tomų rinkinyje „Lietuvių kalbos tarmės, surinktos A. Baranausko”. A. Baranauskui pirmajam pavyko sudaryti  gana tikslią tarmių klasifikaciją. Kitus A. Baranausko nuopelnus Z. Zinkevičius taip nusako: „Baranausko mokinys Jaunius padarė stiprią įtaką Jablonskiui, didžiajam lietuvių dabartinės bendrinės kalbos teoretikui bei kūrėjui.Taigi nuo Baranausko prasideda pagrindinės lietuvių kalbos mokslo ir bendrinės kalbos kūrimo linijos. Tai ir lemia garbingą jo vietą lietuvių kalbotyros istorijoje”. 1897 m. A. Baranauskas tapo Seinų vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas Seinų katedroje prabilęs į tikinčiuosius lietuviškai. Seinuose vertė į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą, kūrė giesmes. Bažnytine klasika virtusios Velykų „Linksma diena mums nušvito” ir Kalėdų „Piemenėliams vargdienėliams” giedamos ir šiandien. Tačiau pačia iškiliausia giesme, pelniusia nemirtingumą ir visos tautos pagarbą, tapo romantinė poema „Anykščių šilelis”. Kūrinys apie mišką, kurio nėra, kūrinys - prisiminimas, vizija, kūrinys apie Lietuvą, lietuvių tautą, jos buvusią didybę. „Galime didžiuotis, kad mūsų gimtasis žodis išugdė šitokią amžino aktualumo giesmę, šitokį šilelį”(J. Marcinkevičius).

 Iškiliausias XIX a. Lietuvių poetas, davęs pradžią romantinei lyrinei lietuvių poezijai, mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Palaidotas Seinų katedroje.

Seinuose pastatytas paminklas, įamžinantis poeto atminimą.

3.2. KSAVERAS SAKALAUSKAS-VANAGĖLIS (1863-1938)

      Poetas, prozininkas K. Sakalauskas – Vanagėlis gimė 1863 m. balandžio 27 d. Kalesnikuose, Alytaus r. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, priklausė kultūros ir lietuviškos spaudos propoguotojų būreliui, platino „Aušrą”. 1893 m. baigęs seminariją, dirbo mokytoju Užnemunėje, bet po penkerių metų, įtartas lietuvybės skleidimu, buvo perkeltas į Lomžos guberniją. 1909 m. apsigyveno Varšuvoje.

      Rašė tautos išsivadavimo idėjų kupinus eilėraščius (spausdino „Aušroje”), sukūrė proginių, religinių eilių, pasakėčių („Genys ir dagilis”, „Asiliukas”), realistinių apsakymėlių, leido prozos knygeles: „Arbatnamyje”, „Melagių dėdė”, „Miestelio Onutė”, „Valsčiaus ponai”, „Dievo žmonės”, „Gyvačių karalius”(1907-1908). Išleido kūrybos rinkinį „Raštai (1921), rengė elementorius mokykloms.. Mirė 1938 m. birželio 15 d. Varšuvoje, palaidotas Vilniuje.

Alytuje memorialine lenta pažymėtas namas, kuriame gyveno poetas.

3.3. VINCAS KRĖVĖ – MICKEVIČIUS (1882-1954)

       Lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė – Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Varėnos r. Mokėsi Merkinės pradžios  mokykloje, Vilniaus kunigų seminarijoje, bet jos nebaigė. Kijevo, Lvovo universitetuose studijavo filosofiją, lyginamąją kalbotyrą. 1909-1920 m. gyveno Baku, dėstė literatūrą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose, buvo vienas žymiausių jų profesorių. Redagavo mokslinius leidinius „Tauta ir žodis”, „Mūsų tautosaka”, „Darbai ir dienos”, aktyviai dalyvavo Šaulių, Tautininkų sąjungų veikloje.

       Literatūrinis kelias prasidėjo XX a. pradžioje. V. Krėvė laikomas vienu ryškiausių neoromantizmo atstovų, nors jo daugiašakėje ir  gausioje kūryboje literatūrologai įžvelgia romantizmo ir realizmo derinį . Žanriniu ir stilistiniu požiūriu V. Krėvės kūryba taip pat įvairi. Tai, matyt, bus nulėmusi ta ypatinga aplinka, kurioje formavosi būsimasis rašytojas. Augo jis senajame Dzūkijos kaime, apsuptas papročių, pasakų, sakmių, dainų. Čia   formavosi jo pasaulėjauta, iš čia ir tautosakinė tradicija, einanti per visą kūrybą, bet ryškiausiai atsiskleidžianti rinkinyje „Dainavos šalies senų žmonių padavimai” (1912). V. Krėvės kūrybos tyrinėtojai pateikia tokį šio rinkinio vertinimą: „Krėvė kuria iš tautos dvasios iškilusią poetizuotą Lietuvos senovės viziją, nepretenduojančią į istorinę tiesą, bet išreiškiančią jausminį tautos santykį su savo praeitimi”. Padavimų poetika jaučiama ir dramoje „Šarūnas” (1911). Dainavos šalies kunigaikštis Šarūnas nėra istorinė asmenybė. Tai prometėjiškas herojus, atskleidžiantis konfliktišką tautos ir valdovo santykį ikimindauginėje Lietuvoje. Tobulai sukomponuotoje dramoje „Skirgaila” (1924) V. Krėvė taip pat nesiekia istorinio tikslumo. Svarbiausia čia išryškinti pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūros konfliktą, parodyti žmogų - valdovą, stovintį istorijos kryžkelėje, išgyvenantį pasirinkimo dramatizmą. Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj” (1921) ir apysakoje „Raganius” (1939) V.Krėvė sukūrė pirmapradį gamtos balsą jaučiančio žmogaus paveikslą, draminėje apysakoje „Žentas” (1922) atskleidė kaimo žmogaus gyvenimo moralines realijas, bibliniame epe „Dangaus ir žemės sūnūs"”(1949-1961) siekė įkūnyti demokratinį humanistinį ateities žmogaus idealą. Ne visi V. Krėvės kūriniai čia pristatyti. Svarbiau yra nusakyti jo kūrybos  vietą ir reikšmę lietuvių literatūroje: „Jis kūrė didingą giesmę žmogaus drąsai, pasiaukojimui, tėvynės meilei, pirmiausia paisydamas meno uždavinių (…). Jis pirmiausia buvo idėjų, koncepcijų, o ne raiškos reformatorius, Krėvės vietą ir svorį lietuvių literatūroje daugiausia nulemia jo aukšti humanistiniai idealai, sugebėjimas iškelti žmoguje slypinčius prieštaringumus, tolerantiškas ir kartu mąslus požiūris į gyvenimą”.(A. Zalatorius).

       Mirė V. Krėvė 1954 m. liepos 7 d. Springfielde (JAV). 1992 m. rašytojo palaikai amžino poilsio atgulė Subartonių  kaimo kapinaitėse. Gimtojoje sodyboje įkurtas muziejus.

3.4. ROJUS MIZARA (1895-1967)

     Rojus Mizara, publicistas, dramaturgas, prozininkas, gimė 1895 m. gegužės 15 d. Savilionyse, Alytaus r. Nuo 1913 m. gyveno JAV, dirbo žurnalo „Šviesa”, laikraščių „Vilnis”, „Rytojus” redakcijose, pats redagavo laikraštį „Laisvė”. 

Romanuose „Sliakeris” (1930), „Mortos Vilkienės divorsas” (1936), „Ūkanos” (1938), „Bernardo Gavelio klaida” (1945) ir kt. ryškėja kritiški Amerikos gyvenimo ir lietuvių imigrantų buities vaizdai, daug intrigos, publicistikos elementų. Pjesių rinkinyje „Ponas amerikonas” (1960) išjuokiamos  vedybos iš išskaičiavimo, noras praturtėti bet kokiomis priemonėmis. Išleido apybraižų, atsiminimų knygas „Žvilgsnis į praeitį” (1960), „Apie tave, gimtoji žeme” (1862).

      Mirė 1967 m. rugsėjo 23 d. Niujorke, palaidotas gimtojo kaimo kapinėse.

3.5.  JULIUS BŪTĖNAS (1908-1999)

Prozininkas, literatūros tyrinėtojas, kritikas J. Būtėnas gimė 1908 m. lapkričio 30 d. Galintėnuose, Alytaus r. 1934 m. baigęs Kauno universitetą, dirbo redakcijose, rašė straipsnius  spaudai, pokario metais – „Pergalės” redakcijos, Vilniaus universiteto darbuotojas.

Literatūrinį  J. Būtėno palikimą sudaro daugiau kaip 40 knygų. Tai ir kaimo buities temas nagrinėjantys apsakymų, vaizdelių rinkiniai „Sciklinės gonkos” (1932), „Prikąstas  liežuvis” (1933), ir romanas apie I pasaulinį karą „Mėlyni kareiviai” (1936). Reikšmingiausi J. Būtėno darbai yra susiję su literatūros ir kultūros istorija: bibliografinės apybraižos „Povilas Višinskis” (1936), „Vincas Kudirka”(1937), „Žemaitė” (1938), „Gyvenusi kitiems” (1993), „Vinco Kudirkos bendražygiai (1993); studija „Lietuvių teatras Vilniuje 1900-1918” (1940); memuaristikos darbai „Istoriografo užrašai” (1974), „Literato duona” (1975), „Žmonės, kuriuos pažinojau” (1978), „Lietuvos žurnalistai” (1991) ir kt. Šiems darbams būdinga gausių faktų, dokumentikos, atsiminimų ir beletristikai  artimo pasakojimo dermė. Rašė kritikos straipsnius, recenzijas, išvertė S. Tudoro, I. Astachovo, H. Zinkės kūrinių.

J. Būtėnas mirė 1999 m.balandžio 28 d. Vilniuje.

3. 6. ALBINAS ŽUKAUSKAS (1912-1987)

Poetas, prozininkas, vertėjas A. Žukauskas gimė 1912 m. sausio 25 d. Bubeliuose, Seinų aps., Lenkija. Baigė Vilniaus lietuvių gimnaziją, studijavo teisę Vilniaus universitete, žurnalistiką Varšuvoje. Dirbo redakcijose, Grožinės literatūros leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, Literatūros fondo direktoriumi. Teko paragauti  ir kalinio duonos. Pirmojoje poezijos knygoje „Laikai ir žmonės” (1938) ir novelių rinkinyje „Žemė plaukia į pietus” (1939) vyrauja valstietiška tematika. 1939-1960 m. išleistus poezijos rinkinius pats poetas įvertino kaip poetinį nebuvimą, gerai suprasdamas sovietine retorika „išpuošto eilėraščio trumpalaikiškumą. Brandžiausiuose rinkiniuose „Atodangos”, „Sangrąžos”, „Atabradai”, „Poringės”, „Senmotė” ir kt. poetas apmąsto žmogaus būtį, gyvenimo vertę, tautos gyvybingumą. Kūrė satyrinius ir humoristinius eilėraščius, apsakymus, išleido penkis didaktinio pobūdžio apsakymų ir pasakų rinkinius vaikams, vertė iš lenkų, baltarusių, rusų kalbų. Paties A. Žukausko  poezijos rinktinės išleistos rusų, baltarusių kalbomis.

Mirė 1987 m. liepos 10 d. Vilniuje.

3.7. ANTANAS JONYNAS (1923-1976)

Poetas, prozininkas, kritikas A. Jonynas gimė 1923 m. gruodžio 14 d. Alytuje. Būdamas šešiolikos metų apako. Baigęs Kauno mokytojų seminariją, vadovavo Lietuvos aklųjų draugijai, dirbo „Literatūros ir meno”, „Pergalės”, „Moksleivio” redakcijose. Pirmuosiuose literatūriniuose bandymuose jaučiamas sekimas V. Mykolaičio – Putino simbolistine poezija. Po 1945 m. išleistuose poezijos rinkiniuose „Kovotojų dainos”, „Kad klestėtų žemė”, „Apmąstymai”, „Ateina  įkvėpimas”,„Pasiryžimo metas” ir kt. oratoriniu stiliumi aukštinama sovietinė realybė. Išleido prozos rinkinių, paskelbė kritikos straipsnių , kūrinių vaikams.

Mirė 1976 m. liepos 5 d. Vilniuje. Poeto gimtuosiuose namuose veikia memorialinis muziejus. Muziejaus fonduose saugoma daugiau kaip 1000 eksponatų, susijusių su poeto šeima, jo paties gyvenimu ir kūryba.

3. 8. ALFONSAS MALDONIS (1929-2007)

  „Gimiau ir augau kaime, paprastoje žemdirbio šeimoje”- taip savo autobiografiją pradeda poetas, vertėjas A. Maldonis. Dar pridursime, kad gimė 1929 m. rugpjūčio 22 d. Naujaplentėje, Alytaus r. Mokėsi Pacelionių ir Alovės pradinėse mokyklose, Alytaus gimnazijoje,1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Savo pasirinkimą  pats poetas patvirtino tokiais žodžiais: „Sąmoningai siekiau literato darbo ir, jeigu nebūčiau pasidaręs rašytoju, vis tiek būčiau kažkur greta literatūros”. Dirbo redakcijose, leidyklose, Rašytojų  sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju, 1976-1988 – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

Per  penkis kūrybos dešimtmečius A. Maldonis išleido keliolika eilėraščių rinkinių, parengė rinktines „Kelionė”, „Kai saulė teka”, „Baltas skersgatvis”, „Artėjimas”, raštų dvitomį.Visa A. Maldonio poezija skverbiasi gilyn į paprastą žmogaus buvimą, į tikrumą, kalba apie išlikimą savimi. Dvasinė patirtis, sukaupta vaikystės Dzūkijoje, skleidžiasi poezijoje dzūkiškų žodžių formomis, tautosakos motyvais ar lakoniškais, bet dvasios stygas paliečiančiais įvaizdžiais:

O tu mane palaimink, jei išleidi

Į šitą vakarą, į nerimą raudoną.

Siūbuoja šilo prietemoje rugiaveidė,

      Žolių sesuo ir mūsų žodžio duona.

                                                                                     „Rugiaveidė”

Apie A. Maldonio kūrybą V. Kubilius taip kalba: „Šiaurietiškai santūrus, lėtas, ramus emocingumas ir gilumoj paliktas susimąstymas, peršviečiantis viską prislopinta ir išsklaidyta šviesa, susilieja į reflektuojantį lyrizmą, kuris tapo visos Maldonio lyrikos pagrindu”.

A. Maldonio kūryba įvertinta dviem respublikinėmis (1965,1978m.) ir Valstybine premija (1965m). Poetas – 2004-ųjų metų Poezijos pavasario laureatas. A. Maldonis vertė V. Nezvalo, I. Zieduonio ir kitų poetų kūrybą, jo poezija taip pat išleista rusų, latvių, bulgarų, ukrainiečių azerbaidžaniečių kalbomis.

A. Maldonis mirė 2007 m spalio 6 d. Vilniuje.

3. 9. DALIA URNEVIČIŪTĖ (1932-2002)

Poetė, prizininkė, dramaturgė D. Urnevičiūtė gimė 1932 m. vasario 2 d. Dauguose, Alytaus r. 1956 m. baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją, dirbo inžiniere Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo valdyboje, Vandens ūkio  projektavimo institute.

D. Urnevičiūtė – daugiau kaip dvidešimties poezijos, prozos, dramaturgijos knygų autorė. Išleido eilėraščių rinkinius „Gegužio lietus”, „Septyni slėniai”, „Sekmadienių salos”, „Ratilai”. Poezijai būdinga intymumas, sielos atsivėrimo akimirkos, tikėjimas gėrio pradu žmoguje. Moters likimą, jos išgyvenimų gamą atskleidžia apysakų knygose „Našlės rūtos”, „Savaitė iš vidurio metų”, romane „Revanšas”. D. Urnevičiūtės plunksnai priklauso  pjesės „Vadink mane motina”, (1966), „Numintas slenkstis “ (1966), „Tėvuko žaislai” (1968) ir kt. Šios ir kitos pjesės pelnė D. Urnevičiūtei vienos iš ryškesnių melodramos žanro kūrėjos vardą.

Mirė eidama 71-uosius metus 2002 m. gegužės 19 d. Vilniuje.

3.10. MARTYNAS VAINILAITIS

   Vaikų rašytojas M. Vainilaitis gimė 1933 m. sausio 26 d. Mergežeryje, Varėnos r. 1957 m. baigė Lietuvos konservatorijos Teatro fakultetą ir dvejus metus dirbo aktoriumi Marijampolėje, vaikų žurnalų „Genys“, „Žvaigždutė“ redakcijose. Parašė apie 30 knygų. 1963 m. debiutavo vaikų poezijos rinkiniu „Pupų pėdas“ ir nuo to laiko rašė tik vaikams. Kitos jo poezijos knygos: „Vyturiai palydi plūgą“ (1960), „Dundulis dunda“ (1969), „Mano volungėlė“ (1975), „Kiškių pilaitė“ (1978), „Juokų maišelis“ (1983), „Gegutės šaltinis“ (1988), „Skruzdėlytė po kanopa‘ (1994), „Dega žiburį pelėda“ (1995), „Bruknelė“ (1991) ir kt.  1976 m. už rinktinę „Mano volungėlė“ buvo paskirta Valstybinė premija, 1983 m. - suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Jo knygos du kartus pripažintos geriausiomis metų knygomis vaikams („Kaulo bobos apžavai“ (1999), „Sidabrinė kultuvėlė“ (2002). Poeto eilėraščiuose ir eiliuotose pasakose atsiveria nepaprastas realybės ir fantazijos pasaulis.Užaugęs dainingame, tautosakos lobius išsaugojusiame kaime, jis išradingai panaudojo pasakų siužetus, motyvus, komponavimo būdus ir  priartino savo mažąjį  skaitytoją prie liaudies pasaulėjautos, jos kultūros, didžių gyvenimo tiesų. Jis mėgsta visa, kas išsiskiria ir įspūdinga: ryškias spalvas, skambius garsus, aštrius kvapus. Gamtos pasaulis gyvas, ritmingas, triukšmingas, tačiau kartu ir jaukus, artimas. M. Vainilaitis – fantastinės, mitologinės poezijos kūrėjas. Jo kūrinių posmuose gyvena įvairios būtybės, atėjusios iš mitologizuoto pasaulio: Miško Monas, Čiučiulis, Dundulis, Bangpūtys ar tradiciniai pasakų, sakmių veikėjai - velnias, laumės, naktigoniai. Skambumo poezijai teikia  gausios onomatopėjos ( „kvy kvy“, „ū ū ū“ ir kt.),  aliteracijos ( „Dun dun dun ! - / Dundulis dunda. / Dirvos bunda, / Pievos bunda“.), kiti įvairūs garsažodžiai ar folkloriniai pasakymai (kiškis piškis, bitė ritė, lapė snapė). „Domėjimasis folkloru – dėsningas reiškinys, atsiradęs iš poetų pastangų giliau pažinti vaiko psichologiją, vesti jaunąjį skaitytoją prie liaudies kultūros ištakų“ (V. Auryla).

   Vasaromis poetas gyvendavo ir kurdavo Vaitakarčmio kaime.

   Palaidotas Mergežerio kaime.

3. 11. SIGITAS GEDA (g.1943)

Išėjęs iš labai mažos trobelytės ant Teiraus ežero kranto”- taip save pristato S. Geda. Ta maža trobelytė yra Pateruose, Lazdijų r. Čia 1943 m. vasario 4 d. gimė poetas. Studijavo Vilniaus universitete lituanistiką, dirbo laikraščiuose ir žurnaluose, bet tikruoju savo darbu laiko kūrybą. Jo kūryba – poezijos rinkiniai vaikams ( „Užmigę žirgeliai”, „Karalaitė ant svarstyklių”, „Praniukas pramaniūgas”, „Baltoji varnelė”), pjesių rinkinys „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis”, kino scenarijai, libretai operoms, oratorijoms, roko operoms, kritikos straipsnių, esė, poezijos rinkiniai. 1985 m. už rinktinę „Varnėnas po mėnuliu” pakirta  Valstybinė premija,poetas yra Nacionalinės ir Baltijos Asamblėjos premijų laureatas.

Apie savo pirmąją eilėraščių knygą „Pėdos”, išėjusią 1966 m., pats poetas štai ką sako: „Kartais pagalvoju, kad į pirmą mano knygą sudėti eilėraščiai atsirado dėl to,  kad tais ir tais metais mačiau, kaip sprogsta karklai mano gimtinėje, Dzūkijoj, prie Teiraus ar Snaigyno ežero. Kad mačiau čia pirmą balsvą geltoną pavasario peteliškę, kuri man pasirodė besanti tokia didelė, jog savo sparnu gali užkloti visą Lietuvą…” Kūrybos prasmė  būtų perdaug siaurai suprasta, jei S. Gedą traktuotume tik kaip kaimo, gamtos poetą. Jau pirmuoju rinkiniu į lietuvių poeziją  pažėrė gyvybės, laisvės, sumaišties, parodė iki tol nematytas, neįžvelgtas sąsajas, lyginimo galimybes: „Buvau į Lietuvą išėjęs./ Ten paukščiai, moterys ir vėjas./ Į dieną visos karvės ėjo,/ Ir vėju siautė ir plazdėjo / Didžiulis – rudas- vieversys.” Šį regėjimą poetas taip aiškina: „Čia, gimtuosiuose laukuose, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra tarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu…” Po dešimtmečio  ištarė tokius žodžius: „Vieversio sparnų metafora vėliau išaugo į Strazdelio paveikslą”. Ir iškilo, suskambėjo poema „Strazdas” – Paukščio – Žmogaus Giesmė:

O Būtis kaip padūkus

    Lekia lekia ir skubina –

            Giesmę, šaukia, man duokit,

    Vardą duokite amžiną!

„Strazdas man ne tik istorinė ar poetinė asmenybė. Tai senasis, pagoniškas religijos ženklas, tiesiog pagonybės reliktas”- teigia poetas. S. Geda imtas vadinti giesmių poetu. Rinkinys

„26 rudens ir vasaros giesmės” (1972) užbaigia pirmąjį kūrybos etapą.Antrajam tarpsniui būdinga laisva, provokuojanti poetika.Nuo rinkinio „Babilono atstatymas” (1997) prasideda, kaip sako literatūros tyrėjai, dabartinis poeto laikas, kuriame jis kartais žaidžiantis, kartais improvizuojantis, o kartais ir provokuojantis. Poetinio talento šaltinis – labai stipri vaizduotė, kurianti savitą pasaulio supratimą. Savitam pasaulio supratimui išreikšti „Geda susikūrė savitą poetiką,paremtą šiurkštoku žodžio stačiokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita” ( V. Kubilius). Svarbi vieta tenka  netikėtai metaforai. Gal todėl ir F. Šilbajoris S. Gedos kūrybą apibūdino metafora: „…visa Gedos poezija yra savotiškas didelis medis. Šaknis giliai suleidęs į tėvynės gyvybės meilę, jis iškyla gana paprastu kamienu „Pėdose” ir po to vis daugiau ir daugiau išsišakoja, susiraizgo tolesnėse knygose, neprarasdamas tačiau savo organiškos, magiškos esmės”.

3. 12. BITĖ VILIMAITĖ  (g.1943)

Prozininkė B. Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Per keturis kūrybos dešimtmečius knygų lentynose išsirikiavo novelių, apsakymų rinkiniai „Grūdų miestelis”(1966), „Baltos dėmės” (1969), „Obelų sunki našta” (1975), „Pirmūnų šventė” (1977), „Vasaros paveikslėlis”(1981), „Tėvo vardas” (1987), „Užpustytas traukinys”(1996); apysaka „Rojaus obuoliukai”(1981). Apsakymų rinkinys „Čiuožyklos muzika” buvo pripažintas geriausia 1992 m. knyga. B. Vilimaitės prozai būdinga gyvenimo visumos pojūtis ir perteikimas taupiu žodžiu, lakoniška raiška. Glaustos formos novelėse ( dėl šios priežasties dažnai vadinamos miniatiūromis) rašytoja kuria paprastą buities vaizdą, bet, kaip yra pasakiusi J. Sprindytė, pagauna patį likimą, ne kokį atskirą įvykį ar būseną. Žvelgiant likimiškai, pamatoma žmogaus gyvenimo esmė. Už rinktinę „Papartynų saulė” 2003 m. rašytoja apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija.

3.13. JURGIS KUNČINAS (1947-2003)

Poetas, prozininkas, vertėjas J. Kunčinas gimė sausio 13 d. Alytuje. Vilniaus universitete baigęs germanistikos studijas, dirbo redakcijose. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1989 m. J. Kunčinas yra esė, publicistikos, satyrų, romanų, eilėraščių ir apsakymų bei apysakų rinkinių autorius, iš vokiečių kalbos išvertęs daugiau kaip dvidešimt knygų. J. Kunčino kūrybos taip pat yra išversta į anglų, vokiečių, rusų, latvių, švedų ir kitas kalbas.

Prozos kūriniuose J. Kunčinas atsiskleidė kaip talentingas pasakotojas. Romanuose „Tūla” (1993), „Glisono kilpa”(1992), „Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis”(1997) įdomūs pašnekovai – klausytojai, kartais pasitikslinantys,kartais besipiktinantys ar kaip kitaip reaguojantys. Romanuose nėra vientiso siužeto, pasakojimą sudaro atskiri fragmentai, susipina fantazija ir buitis. Ir romanų, ir apsakymų personažai turi realius prototipus. Apsakymų rinkinių „Baltųjų sūrių naktis”(1995), „Didžiosios žiurkės šešėlis”(1996), „Niekieno namai”(2000) personažų prototipai ir pačios istorijos atkeliavo iš gimtojo miesto aplinkos. Čia rašytojas atsiskleidžia ir kaip puikus metraštininkas, nepakartojamas pasakotojas, ir kaip interpretatorius.   1972 m. už poeziją, 1994 m. už prozą paskirta „Nemuno” žurnalo premija.1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!” – Alytaus miesto Kultūros premija ir Vilniaus miesto literatūrinė premija.

J. Kunčinas mirė 2003 m. gruodžio 13 d. Vilniuje. Alytuje jo vardu pavadinta biblioteka.

3.14. ONĖ BALIUKONYTĖ (1948- 2007)

Poetė O. Baliukonytė (Baliukonė) gimė 1948 m. birželio 1 d. Kančėnuose, Alytaus r. 1965 m. baigė Daugų vidurinę mokyklą, 1970 m.-Vilniaus universitete lituanistikos studijas, dirbo žurnalo „Moksleivis”, savaitraščių „Dialogas”, „Dienovidis” redakcijose įvairiose pareigose.

Visoje O. Baliukonytės poezijoje moteriškai jautrus žvilgsnis nukreiptas į žmogaus sielos gelmes. Pirmajame eilėraščių rinkinyje „Laukinės  vaivorykštės”(1971) išsiskleidė dvasinė poetės patirtis, atsinešta iš gimtųjų namų, rinkinyje „Viltis”(1976) – ištikimybės ir meilės drama:

„Aš paukštė – giedu tau - aš vyturys, / Kai lyg akmuo krintu po tavo kojom. / Sulaužytais sparnais tave užkloju - / Miegok, / Ir tyliai uždarau duris.” ( „Aš nebylė”). Kupinas ieškojimų ir praradimų žmogaus vidinis pasaulis veriasi 1982 m. išėjusiame rinkinyje „Iš kelio dulkių”. Rinkiniuose „Tėve mūsų gyvenime”(1986), „Vaduok”(1992), „Bokštai”(1996), „Elgetaujanti saulė”(1998) ir kt. iškyla harmonijos ir dvasios siekiamybės, laikinumo ir amžinumo opozicijos temos. Išleido esė knygas „Kelionės fragmentai”(1987), „Ant sapnų tilto”(2003), parengė rinkinius „Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose”(2002), „Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei 1950-1972”(2004). O. Baliukonytė – 1983 m. Poezijos pavasario laureatė, Lietuvos rašytojų sąjungos (1996), Lietuvos Respublikos Vyriausybės (1998) premijų laureatė.

Mirė 2007 m. lapkričio 20d.Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.

3.15. BIRUTĖ JONUŠKAITĖ (g.1959)

Prozininkė, publicistė B. Jonuškaitė gimė 1959 m. spalio 5 d. Seinų aps., Lenkija. 1983 m. baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo redakcijose Lenkijoje, Lietuvoje,  nuo 2003 m. –

Lietuvos rašytojų sąjungoje. B. Jonuškaitės prozoje vaizdingu žodžiu kuriamas kolektyvizacijos nepaliestas, nesuniokotas, todėl šviesus ir spalvingas gimtojo krašto vaizdas, nagrinėjamos moralinės, tautinės Punsko krašto lietuvių problemos, ryški moters lemties tema. Per du kūrybos  dešimtmečius B. Jonuškaitė išspausdino apsakymus ir apysaką knygoje „Pateisinti save”(1989), apsakymų rinkinį „Rugių laukas”(1996), socialinius psichologinius romanus „Ievos neišvarė iš rojaus”(1991), „Didžioji sala”(1-2, 1997-1999), apysaką ir noveles rinkinyje „Žalčių tiltas”(2002), eilėraščių rinkinį „Vaikas pražilusiom akim”(2004), verčia iš lenkų kalbos.

      3. 16. Boleslovas Mačionis, poetas. Atžalyno k., Alytaus r.  Paminklinis akmuo, žymintis poeto tėviškės vietą.

3. 17. Vytautas Bložė, poetas. Druskininkai.

3. 18. Antanas Dambrauskas, vertėjas. Atminimo lenta, memorialinis kambarys Druskininkuose.

3. 19.  Leonardas Matuzevičius, poetas. Kapas Druskininkuose.

3. 20. Vincas  Korsakas, rašytojas.  Navikai, Lazdijų r.

3. 21. Lazdijų krašto muziejus.

3. 22.  Paminklinė lenta knygnešiui Jonui Kaluškevičiui, Būdvietis, Lazdijų r.

3. 23. Jonas Reitelaitis, rašytojas, kraštotyrininkas. Memorialinis namas – muziejus, Krikštonys, Lazdijų r.

3. 24. Romas Sadauskas, rašytojas. Demeniškių k., Lazdijų r.

3. 25. Valentinas Sventickas, literatūros kritikas. Delnicos k., Lazdijų r.

3. 26. Antanas Žmuidzinavičius, dailininkas, rašytojas. Paminklinis akmuo, žymintis tėvų sodybos vietą, A. Žmuidzinavičiaus kambarys - muziejus Seirijų vid, m – kloje, Seirijai, Lazdijų r.   26. A. Žmuidzinavičiaus tėviškė, teatrologo Vytauto Maknio gimtinė, Balkūnų k. Alytaus r.

3. 27. Aldona Aleksaitė-Vaicekauskienė gimė1952 05 22 Vaitakiemio kaime. Mokėsi Vaitakiemio aštuonmetėje mokykloje, vėliau Punsko bendrojo lavinimo licėjuje. Labai norėjo studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete. Deja, Aldonos svajonės neišsipildo. Patenka ji į Varšuvos universiteto Balstogės filialą, o po trejų metų- į Opolės pedagoginį institutą, kur parašo techninio lavinimo magistrinį darbą. Juozo Sigito Paransevičiaus siūlymu ateina dirbti į Punsko bendrojo lavinimo licėjų. Jau pirmaisias metais pradėjo vadovauti naujai įkurtam licėjaus etnografiniam būreliui, statė  vaidinimus, rašė scenarijus įvairiems renginiams (Rasos šventei, Užgavėnėms, Lietuvos žymių žmonių minėjimams, folkloro ansamblių koncertams ir kt.). Norėdama turėti daugiau etnografijos žinių, 1990m. Torunės universitete baigė podiplomines studijas ir parašė darbą ,,Seinijos krašto liaudies rateliai ir šokiai“. Kartu su Asta Veverskyte paruošė dainyną ,,Punsko, Seinų krašto vestuvinės dainos“. Taip pat surinko medžiagą ir paruošė spaudai knygas ,,Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiai“ ir ,,Tradicinės kultūros pėdsakais“. Parengė knygą-albumą ,,Žolinė Punske“. Išleido knygelę ,,Vaikams apie Velykų papročius ir tradicijas Punsko krašte“. Be to, parengė katalogus ,,Tradiciniai audiniai“ bei ,,Velykų papročiai ir tradicijos“.Aldona Vaicekauskienė aktyviai dalyvauja etnokultūrai skirtose konferencijose Lenkijoje ir Lietuvoje. Tuo tikslu parengė daugybę straipsnių lietuvių etnologijos temomis.  Jos pastangomis Punske įkurtas Etnokultūros centras.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 28. Janina Aleksaitė-Macukonienė gimė 1956 m. Vaitakiemio kaime, Punsko vlsč. Pradžios mokyklą baigė savo kaime, o bendrojo lavinimo licėjų Punske. Lodzės universitete studijavo bibliotekininkystę ir mokslinę informatiką. Po studijų dirbo Seinų pedagoginėje bibliotekoje, o vėliau Punsko licėjuje, pradžios ir žemės ūkio mokyklose – mokytoja ir bibliotekininke. Ištekėjusi ir apsigyvenusi Dusnyčios kaime, 1986 m. įsidarbino Krasnagrūdos mokykloje, organizavo joje lietuviškas klases. Dirbdama Krasnagrūdoje neakivaizdžiai baigė lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete ir tapo pilnateise lietuvių kalbos mokytoja. Seinuose įsikūrus „Žiburio“ mokyklai, Janina dirba joje lietuvių kalbos mokytoja ir bibliotekininke. Taip pat veda dramos ir lietuvių kalbos būrelius, rūpinasi vaikų tautiniu auklėjimu.

Janina kuria eiles ir kiekvienais metais dalyvauja Punsko ir Seinų krašte rengiamuose „Poezijos pavasario“ renginiuose.

 Parengė Irena Gasperavičiūtė

3. 29. Sigitas Birgelis gimė 1961 m. Punske. 1983-1989 m. studijavo Varšuvos žemės ūkio akademijoje (SGGW – AR). Nuo 1990 m. Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ redakcijoje ėjo atsakingo sekretoriaus ir vyr. Redaktoriaus pavaduotojo pareigas. 1993-1996 m. dirbo Punsko „Aušros“ leidyklos diektoriumi. Nuo 1996 m. – „Aušros“ leidyklos direktoriaus pavaduotojas. Pirmieji eilėraščiai pasirodė Lenkijos lietuvių žurnale „Aušra“ 1986 m. Vėliau juos spausdino Lenkijos lietuvių studentų žurnalas „Susitikimai“, „Gimatasis kraštas“, „Valstiečių laikraštis“, „Voruta“, „Kurier Wileński”, literatūros žurnalas „Zeszyty literackie”. Eilėraščių paskelbta „Poezijos pavasario“ almanachuose (1987,1990, 1993, 1999). Nemažas jų pluoštas išspausdintas Lietuvos rašytojų sąjungos išleistame Lenkijos lietuvių poezijos rinkinyje „Būki mums motina“ (1995). Išleido eilėraščių rinkinius: 1992 m. „Tarp krantų“, 1993 m. „Tarp durų ir dulkių“, 1997 m. „Eilėraščiai iš anapus Dievo“, 1998 m. „Septynios dienos, septyneri metai“, 1999 m. „75 eilėraščiai“, 2003 m. „ Iš toli ir arti“ (kartu su L. Šimkute, 2004 m. „Holograma“, 2005 m. „Tarp trijų Šešupės krantų“(kartu su B. Jonuškaite ir A. Uzdila, 2006 m. „Visadan esma“.  

Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Kiekvienais metais Sigitas Birgelis organizuoja „Poezijos pavasario“ renginius Punsko ir Seinų krašte bei „Rudens skaitymus“. Sigitas aktyvus visuomenės veikėjas, gausybės knygų redaktorius, fotografas – menininkas, išleidęs du autorinius nuotraukų albumus: „Jotvos pakrašty“ (2006 m.) ir „Punsko parapijai 410 metų“ (2007 m.).

Parengė Irena Gasperavičiūtė

3. 30. Elena Degutienė  gimė 1959 m. Kampuočių kaime. Mokėsi Vaitakiemio pradinėje mokykloje, vėliau Punsko licėjuje. Baigusi vidurinę, studijavo Suvalkų darželinio auklėjimo mokykloje. Ją baigusi dirbo Vidugirių ir Vaitakiemio pagrindinėse mokyklose. 1992 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultetą ir įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. Nuo 1999 m. dirba Punsko pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja. Parengė lietuvių kalbos vadovėlius:

“Metų spalvos”. Lietuvių kalbos vadovėlis pagrindinės mokyklos III klasei.

“Po gimtinės ąžuolais”. Lietuvių kalbos vadovėlis pagrindinės mokyklos V klasei (I ir II dalis).

“Kalbėti motinos kalba”. Lietuvių kalbos vadovėlis pagrindinės mokyklos VI klasei.

“Kalba – tautos širdis”. Lietuvių kalbos vadovėlis I gimnazijos klasei.

“Kalbos namai 1”. Papildomos lietuvių kalbos užduotys I gimnazijos klasei.

“Kalbos namai 2”. Papildomos lietuvių kalbos užduotys II gimnazijos klasei.

“Lietuvių kalbos mokymas I gimnazijos klasėje” (mokytojo vadovas).

E. Degutienė taip pat yra lietuvių kalbos programų pagrindinei mokyklai ir gimnazijai bendraautorė. 2006/2007 mokslo metais ėjo lietuvių kalbos mokytojos patarėjos (konsultantės) pareigas. Aktyviai įsijungia į lituanistinius renginius Lietuvoje ir Seinų-Punsko krašte.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 31. Irena Gasperavičiūtė  gimė 1969 rugpjūčio 6 d. Seinuose. Baigė Punsko pagrindinę mokyklą, o vėliau Punsko bendrojo lavinimo licėjujų. 1987 m. pradėjo studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą . 1992 m. apsigynė diplominį darbą ir įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. Po studijų įsidarbino Punsko pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, o po Lenkijos švietimo reformos, dirbo Punsko gimnazijoje. Nuo 2005 m dirba lietuvių kalbos mokytoja naujai įkurtoje Seinų lietuvių “Žiburio” gimnazijoje. Aktyviai reiškiasi lituanistinėje, kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, rūpinasi lietuvių švietimu Seinų – Punsko krašte.  Nuo 1996 m. eina Lenkijos lietuvių dvisavaitinio žurnalo "Aušra" vyriausios redaktorės pareigas, o nuo 1998 m. yra Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė. Parengė du lietuvių kalbos vadovėlius – pagrindinės mokyklos 8 klasei, o vėliau gimnazijos 3 klasei. 

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 32. Kun. Juozas Povilas Grajauskas  gimė 1882 m. Viščiakaimyje, Vilkaviškio apsk. Mokėsi Seinų kunigū seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1905 m. Nuo 1909 m. Iki I pasaulinio karo dirbo Seinų vyskupijos konsistorijos sekretoriumi ir vyskupo kapelionu. Daug rašė į visus Seinuose leidžiamus laikraščius: „Šaltinį”, „Spindulį”, „Vadovą”. Savo straipsnius pasirašinėdavo J. Daubaro slapyvardžiu. Buvo nuo 1909 m. leidžiamo „Spindulio” sumanytojas ir pirmasis redaktorius. Po I pasaulinio karo klebonavo Seirijuose, ten mirė 1930 m. ir ten yra palaidotas.

Parengė Juozas Sigitas Paransevičius

3. 33. Kaminskas Vincas (gyveno Kampuočių kaime, Seivų vls.) – knygnešys. Knygų gaudavęs pas V. Markevičių arba pats gabendavęs iš Tilžės. Pardavinėjęs jas šventoriuje. Daugiausia spaudos išplatindavo Punske. Mirė 1953 m., palaidotas Punsko kapinėse.

Parengė Degutienė E., Vaičiulienė B.

3. 34. Gražina Karaneckienė

Gimė 1967 m Agurkių kaime, Punsko valsčiuje. Baigė aštuonmetę Navinykų mokyklą, 1982 – 1986 m. mokėsi Punsko licėjuje. Jį baigusi studijavo bibliotekininkystę ir mokslinę informaciją Olštino aukštojoje pedagoginėje mokykloje, vėliau baigė pradinio mokymo pedagogiką. 1991m. pradėjo dirbti Navinykų mokykloje, o nuo 2006 m. dar papildomai dirba Seinų “Žiburio” darželyje, pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje. Gyvena su šeima Bubelių kaime, Seinų vals. Bendrararbiaudama su Punsko “Aušros” leidykla parengė integruoto mokymo vadovėlius I – III klasių mokiniams bei yra 3 metodinių vadovų bendraautorė. 

“Saulutės elementorius” – vadovėlis I kl.

“Saulutės elementoriaus pratybų sąsiuvinis”

“Saulutės skaitinai” – vadovėlis I kl.

“Saulutės skaitiniai” -  pratybų sąsiuvinis

“Saulutės metų knygelė” – vadovėlis II kl.

“Saulutės metų knygelė” -  pratybų sąsiuvinis

“Saulutės gintarėliai” -  vadovėlis III kl.

“Saulutės gintarėliai” – pratybų sąsiuvinis.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 35. Gyd. Juozas Kaukas – gimė 1863 m. Penkvalakių kaime, Vilkaviškio apskr. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Medicinos studijas baigė 1889 m. Varšuvos universitete. Gydytojo darbą pradėjo Lazdijuose, o nuo 1891m. persikėlė į Seinus ir buvo apskrities ligoninės vedėju. Neturtingus gydydavo nemokamai. Jau gimnazijoje J. Kaukas paveiktas Petro Kraučiūno įsijungė į lietuvių tautinį sąjūdį. Varšuvoje buvo vienu iš lietuvių studentų draugijos steigėjų. Šioje draugijoje veikė kartu su V. Kudirka. Dar studijų metais įsijungė į varpininkų gretas, dalyvavo jų suvažiavime. Savo lėšomis parėmė “Varpo” leidybą. Gyvendamas Seinuose organizavo slaptosios lietuviškos spaudos platinimą. Pats rašė “Varpui” pasirašinėdamas Raulo slapyvardžiu. J. Kaukas mirė Šveicarijoje gydydamasis nuo džiovos. Palaidotas Seinų kapinėse.

Parengė Juozas Sigitas Paransevičius

3. 36. Kupstas Povilas – gimė 1890 m. Berezninkų kaime, netoli Punsko, mirė 1940 m. Sangrūdoje. Knygnešys. Dirbo Punsko klebonijoje pas kun. S. Norkų, kurio paskatintas pradėjo platinti lietuviškas maldaknyges. Kilus pavojui, kad gali būti suimtas, išvyko į Ameriką. Ten dirbo kasyklose, o vėliau kun. A. Miluko spaustuvėje. Sugrįžęs Punske įsteigė devocionalijų krautuvėlę, kuri buvo priedanga lietuviškoms knygoms platinti. Knygas gaudavo iš Kalvarijos knygnešių. Atgavus spaudą, 1904 m. P. Kupstas Punske įsteigė viešą knygų parduotuvę. Pirmojo pasaulinio karo metu slaptai mokė vaikus. Aktyviai dalyvavo draugijų veikloje. Užsiiminėjo chariatatyvine veikla: apie tūkstantį knygų dovanojo Marijampolės gimnazijai. Punską užėmus lenkams, P. Kupstas pasitraukė į Lietuvą. Apsigyveno Sangrūdoje.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 37. Kun. Juozas Laukaitis

Juozas Laukaitis gimė 1873 metais Giniūnų kaime Prienų vls., lietuvių valstiečių šeimoje. J. Laukaičio pažintis su Seinais prasidėjo 1889 m., kai jis įstojo į Seinų kunigų seminariją. J. Laukaitis trumpam išsiskyrė su Seinais. 1893 m. įstojo ir sėkmingai baigė Petrapilio dvasinę akademiją. Petrapilyje jis sutiko daug draugų iš Marijampolės ir Seinų. Po ketverių metų Laukaitis įšventintas kunigu ir paskirtas Seinų dvasinės konsistorijos sekretoriumi ir vysk. Antano Baranausko kapelionu. Po vysk. A. Baranausko mirties prasidėjo naujas J. Laukaičio gyvenimo etapas. Netrukus jis tapo Seinų kunigų seminarijos profesoriumi. Dėstė gamtos mokslus, homiletiką bei lietuvių kalbą ir literatūrą. Visą savo veiklą galėjo skirti nuosekliam darbui įgyvendinant ilgalaikius planus. “Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir Bendrovė” – taip vadinosi teisinė institucija, kuri ilgainiui pakeitė Seinus arba bent vainikavo seniai pradėtus ir kruopščiai atliekamus darbus. Kun. Laukaitis tapo šios bendrovės pirmininku, o nuo 1906 m. ketvirto numerio „Šaltinio” redaktoriumi. Kunigas Laukaitis, matydamas didelį “Šaltinio” populiarumą ir norėdamas sustiprinti lietuvių dvasininkijos gimtosios kalbos žinias, ėmėsi kito atsakingo darbo. 1908 m. pradėjo redaguoti ypač kunigams skirtą žurnalą „Vadovas”. Laukaitis matė šio darbo didžiulę svarbą ir prasmę. Suredaguoti šimto puslapių laikraštį kas mėnuo nebuvo taip paprasta. Jo pastangomis 1909 m. į Seinus atvyko žymiausi lietuvių kalbininkai: Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis ir Jurgis Šlapelis. Tai buvo pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas. Plati ir įvairialypė J. Laukaičio veikla Seinuose ne visiems patiko. Ji erzino ne tik lenkų bendruomenę, bet taip pat dalį sulenkėjusios ir įtakingos dvasininkijos. Galbūt tai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių 1910 m. jis turėjo palikti Seinus ir tapo Leipalingio parapijos klebonu. Laukaičio pažintis su Seinais tuo nesibaigė. Po septynerių metų jis tapo Seinų kapitulos kanauninku, kiek vėliau vyskupijos kurijos kancleriu bei Seinų dvasinės seminarijos profesoriumi. 1918 m. kanauninkas matė Seinuose neišvengiamai artėjant lietuvių ir lenkų ginkluotąjį konfliktą. Bandė gauti Lietuvos Vyriausybės paramą lietuvių reikalams apginti. Manoma, kad vysk. A. Karosas, norėdamas apsaugoti Laukaitį nuo galimo keršto už lietuvišką veiklą Seinijoje, 1919 m. išsiuntė jį į JAV rinkti aukų “Žiburio” draugijai, naujai įsteigtų gimnazijų (taip pat Seinuose) veiklai užtikrinti. Laukaitis savo misiją atliko, bet į Seinus jau niekada nebegrįžo. Nebegalėjo grįžti. 1920 m. jis paskirtas Kalvarijos, vėliau Seirijų klebonu. 1936 m. J. Laukaitis buvo išrinktas Lietuvos Seimo nariu. Prasidėjus Lietuvos okupacijai kunigas ištvermingai ėjo Seirijų parapijos klebono pareigas, stengėsi bent dvasiškai padėti savo parapijiečiams. Matė didžiulę nelaimę, kuri ištiko Lietuvą. Deja, 1947 m. pavasarį buvo areštuotas ir išvežtas į Vladimiro kalėjimą. Mirė 1952-08-15 d.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 38. Anielius Markevičius gimė 1923 m. sausio 7 d. Punske (Lenkija, Seinų apskritis). Prozininkas. Baigė Vilniaus universitetą, dirbo žurnalų redakcijose. Išleido apsakymų ir apysakų knygas „Pamaina“ (1952), „Krizas Saulėtekis“ (1957), „Šūvis miške“ (1960), „Vaistininko duktė“ (1964), „Grumtunės įlankoje“ (1972), „Juokas vidurnakty“ (1974), „Lobių kalnas“ (1977), „Vienaragio išdaigos“ (1982) ir kt., romanus „Žabangai“ (1980), „Triragio pinklės“ (1988), „Žaliaakė gyvatė“ (1996).

Parengė Irena Gasperavičiūtė

3. 39. Vincas Markevičius  gimė 1865m. Giluišių kaime, Punsko vls., mirė 1938m. Sangrūdoje.

Skaityti ir rašyti lietuviškai išmokė tėvas. Lankė Punsko pradinę mokyklą. Draudžiamą spaudą pradėjo gabenti jau sulaukęs 30 metų (nuo 1896m.). Turėjo nelanksčią per kelio sąnarį koją, todėl spaudos važiuodavo savo brikeliu, pasikinkęs gerą arklį. Žandarams persekiojant reikėdavo spėti pasprukti, o tokių atsitikimų buvo keletas. Sekėsi neblogai. Spaudą daugiausia imdavo iš J.Lapino ir O. Mauderodės Tilžėje. Parsiveždavo maldaknygių, kalendorių, periodinės spaudos ir įvairaus turinio knygelių. Pernešti per sieną samdydavo nešėjus. Aplinkiniuose kaimuose turėjo patikimų pagalbininkų – platintojų: Vincas Kaminskas iš Kampuočių k., seserys Kriaugžlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės k. ir kt. Spauda aprūpindavo Punsko vikarą Matą Simonaitį. Įkliuvęs atsipirkdavo stambiais kyšiais. Sprukdamas nuo sargybinių keletą kartų yra praradęs nemaža knygų. 1902 m. prie Rogožėnų k., netoli Vižainio (dabar Lenkija) neteko knygų už 300 rb. Jas pasienio sargybiniai rado paslėptas rūsyje, kai samdyti nešėjai jau buvo pernešę per sieną. Kitą kartą įkliuvo įskųstas. Per kratą jo namuose rado O. Mauderodės knygyno sąskaitą. Teko duoti stambų kyšį Vižainio muitinės viršininkui. Vienu tarpu priverstinai išsiuntė gyventi į Alytų, kaip nepageidaujamą pasienyje asmenį. Išbuvęs dvejus metus „išsipirko" už nemažus pinigus ir gavo leidimą grįžti į tėviškę. Buvo pažįstamas su vietiniais žandarais ir viršininkais, mokėjo su jais sugyventi. Kratas jo namuose darydavo gana dažnai, dėl akių, bet draudžiamosios spaudos nebuvo radę. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo sodyboje atidarė privačią lietuvišką mokyklą, pasamdė mokytoją Vailokaitį. Mokykloje buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų vaikams bibliotekėlę. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-jo laipsnio medaliu (1933 m.).

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

 

3. 40. Matulevičius Povilas gimė 1840 m. Būdos kaime, Punsko vls., mirė 1929m. Kreivėnų kaime Punsko vls. Akmentašys.  Jis Punsko bažnyčiai padirba akmeninius laiptus (laiptų priekyje iškalta – 1891) ir du akmeninius indus šventintam vandeniui bažnyčios prieangyje. Įsigalėjus spaudos draudimui, vienas iš pirmųjų įsijungė į knygnešių gretas. Girnakalio amatas jam leido keliauti po įvairias vietas ir platinti lietuviškus raštus. Priklausė J. Bielinio grupei. Iš pradžių tik laikė, slėpė ir platino pristatomas knygas, o vėliau ir savarankiškai jas gabeno. Akmenskaldžio klajoklio profesija buvo naudinga sėkmingam knygų gabenimui bei platinimui. Kartą pasieniečių vejamas rytą įnėrė į ežero nendres ir su dviem ryšuliais knygų maišelyje  ant pečių išstovėjo iki vakaro. Daugiausia spaudos išplatino Punske. Kreivėnų kaime jo garbei pastatytas akmens paminklas.

 Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 41. Kun. Antanas Milukas (1871 – 1943).Gimė Šeštokuose, Marijampolės apskr. Mokėsi Rudaminoje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. Dėl lietuviškos veiklos iš seminarijos buvo pašalintas. Dirbo “Varpo” redakcijoje Tilžėje. 1892 m. išvažiavo į JAV redaguoti ten leidžiamos “Vienybės Lietuvninkų”. Amerikoje baigė mokslus kunigų seminarijoje ir 1896 m. buvo įšventintas kunigu. Dar dvejus metus Friburge studijavo bažnytinę teisę. Po to vėl išvyko į Ameriką ir ten dirbo įvairiose lietuviškose parapijose. Mirė 1943 m. Brukline (JAV). Studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje pasižymėjo ypatingai aktyvia lietuviška veikla. Jis su kitais klierikais sudarė slaptą lietuvių varpininkų būrelį. Jie savo pinigais ir straipsniais rėmė “Varpo” leidybą, prisidėjo prie jo platinimo. 1891 m. atstovavo seiniškiams II-ajame varpininkų suvažiavime. 1890 – 1891 m. leido ranka rašytą laikraštėlį “Knapt”, vėliau “Biskį po biskį”. Rašė straipsnius beveik į visus lietuviškus laikraščius. Savo lėšomis prisidėjo prie knygų leidybos.

Parengė J. S. Paransevičius

3. 42. Kun. Simonas Narkevičius-Norkus  gimė 1841 metų kovo 15 d. netoli nuo Punsko esančiame Santakos kaime. 1868 m. baigė kunigų seminariją. Dalyvavo 1863 m. sukilime, bet bausmės išvengė. Iš kelių jo kunigavimo vietų visų pirma paminėtinos dvi - Bartininkai ir Punskas. Bartininkai todėl, kad ten kunigaudamas susibičiuliavo su lietuvių tautinio atgimimo patriarchu Jonu Basanavičiumi. Kun. S. buvo neeilinis ir nepaprastas žmogus: rašė eilėraščius ir prozos kūrinėlius, artimai bendravo su J. Basanavičiumi, buvo vienas iš svarbiausių „Aušros“ korespondentų, rašė į „Naująjį keleivį“, „Vienybę lietuvininkų“, „Lietuvišką ceitungą“, „Žemaičių apžvalgą“, „Šaltinį“, „Nedėldienio skaitymus“. Pati svarbiausia 1905 m. jo išleista knygelė – „Maža dovanėlė Lietuvos jaunimui“. Nors jis ją parašė prieš 30 metų, knygelė savo vaidmenį atliko tik išleista „Šaltinio“ spaustuvėje. Klebonas S. Norkus baigė statyti kun. K. Jonkaičio pradėtą bažnyčią, sutvarkė šventovės vidų, pastatė 5 altorius, įrengė vargonus, sutvarkė bažnyčios aplinką, aptverė šventorių, o šventyklą apsodino medžiais. Trakiškėse, prie pat Punsko, nupirko 6 margus žemės ir įsteigė naujas kapines, kuriose pastatė gražią mūrinę koplyčią (joje jis ir kunigas Žievys yra palaidoti). Prie bažnyčios šventoriaus kun. S. Norkus pastatė dar vikariatą ir vadinamąją „špitolę“ bažnyčios tarnams ir pavargėliams.  Spaudos draudimo laikais kunigas S. Norkus aktyviai įsitraukė į daraktorių ir knygnešių veiklą ir ją koordinuoja. Kun. Simonas Norkus, nustojęs sveikatos, pasitraukė iš klebono pareigų, pasilikdamas gyventi Punske. Čia pragyvenęs 32-ejus metus, eidamas 70-uosius, mirė 1912 metų gruodžio pabaigoje.

Parengė Sigitas Birgelis

3. 43. Juozas Sigitas Paransevičius gimė 1941m. kovo 5 d. Paliūnų kaime. Pradinę mokyklą pradėjo lankyti Pristavonyse. 1950 m. šeima perkeliama į Mislibožo apskritį, kur ūkį gauna Sciekovo kaime. Šeima kelis kartus keliama, keičiamos gyvenimo vietos. Tik 1956 m. gauna leidimą grįžti į savo Paliūnų kaimą. Per tą laiką J. S. Paransevičius baigė pagrindinę mokyklą Olecko apskrityje ir įstojo į Suvalkų bendrojo lavinimo licėjų, kuriame baigė 8 klasę.

Nuo 1956 m. lanko Punsko bendrojo lavinimo licėjų. Jį baigia 1959 m. Mokslą tęsia Elko mokytojų seminarijoje ir Varšuvos fizinės kultūros akademijoje. Ją sėkmingai baigia ir įsigyja sporto mokytojo specialybę. Tai vienas iš pirmųjų Punsko gimnazijos absolventų, kuris grįžo į savo mokyklą dirbti atsakingą pedagogo darbą. Iki pensijos nepalieka savo pasirinktos darbovietės, keičiasi tik pareigos. Pirmiausia eilinis mokytojas, vėliau – Punsko vidurinės mokyklos direktorius, valsčiaus centrinės mokyklos direktorius, švietimo ir auklėjimo inspektorius ir vėl Punsko gimnazijos direktorius. Be savo tiesioginių pareigų, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Lietuvių kalbos VII kl. vadovėlio autorius, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos mokymo programų bendraautorius, reiškiasi spaudoje įvairiais kultūros klausimais. Ilgametis Lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas, knygų redaktorius ir rengėjas.

Parengė Irena Gasperavičiūtė

3. 44. Petruškevičius Karolis  gimė 1858m. – Žagarių kaime, Seinų vls., mirė 1934 ten pat. Knygnešys, siuvėjas. Spaudą platino nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurio iki 1904m. Knygas įsigydavo pas kitus knygnešius ir pats gabendavo jas iš Mažosios Lietuvos (Tilžės). Nuolatinis Seinų seminarijos knygnešys. Palaikė ryšius su dr. J. Kauku. Su drabužiais siųsdavo „Aušrą”, “Varpą” broliui Petrapilio kunigų seminarijoje. Pas jį spaudos atvykdavo ir kiti knygnešiai. 1896m caro kareiviai K. Petruškevičių sugavo. Būtų gavęs 20 ar daugiau metų kalėjimo, bet jo buvę keturi maži vaikai. Taigi carui rašė malonės prašymą, kad pasigailėtų. Pasižadėjo, kad daugiau kaip gyvas neneš tų knygų. Jo laimei, suminkštėjo caro širdis dėl vaikų ir tik buvo atiduotas vieneriems metams policijos priežiūrai gyvenamoje vietoje.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 45. Vytautas Rėkus gimė 1922 m. Burbiškių kaime. Baigęs šešias klases įstojo į Seinų gimnaziją. Prasidėjus karui, pasitraukė į Lietuvą. Vilniuje lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją. Baigė rusų kalbą ir literatūrą Vroclavo universitete ir Varšuvos specialiosios pedagogikos institutą. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus krašto mokyklose. 1945-1946 m. buvo ištremtas į Vorkutos lagerius. Grįžęs dirbo Dieveniškių valsčiaus mokyklose. 1957 m. atvykęs į tėviškę bandė pasiekti Vakarus. Už tai beveik metus praleido Ščecino kalėjime. Dabar gyvena Otvocke netoli Varšuvos. Vytauto Rėkaus knygos: „Polundra!“ – Punsko „Aušros” leidykla, 1992; „ Kryžius“ – Druskininkai „Vijos” leidykla, 2000; „Vilniaus šviesa Karšėnuose“ – Druskininkai, „Vijos” leidykla, 2002;  „Jotvi, juosk!“ – Punsko „Aušros” leidykla, 2002; „ Amor, anima vilis“ – Alytaus UAB leidykla, 2003; „Pogromas aklavietėje“ – Punsko „Aušros” leidykla, 1995.

Parengė Sigitas Birgelis

3. 46. Jonas Senda gimė 1953 m. Navinykuose. Baigęs Punsko bendrojo lavinimo licėjų, 1972 m. įstojo į chemijos fakultetą Varšuvos universitete. Po studijų dirbo Smalėnų, o paskui Punsko pradinėje ir vidurinėje mokyklose. Rašė „Aušrai“, parengė kalendorių. Jo eilėraščiai spausdinti „Vingyje“, biuletenyje „Varšuvos lietuvis“, „Aušroje“ bei leidinyje „Būki mums motina“. Mirė 1995 m.

Parengė Irena Gasperavičiūtė

3. 47. Konstantinas Sidaris

Gimė 1936 metų vasario 22 dieną Klevuose. Baigęs Vidugirių pagrindinę mokyklą, mokėsi Suvalkų bendrojo lavinimo licėjuje. 1976 metais baigė Varšuvos sporto akademijos Bialos Podlaskos filialą. Dirbo Vidugirių ir Vaitakiemio mokyklų vedėju, Punsko centrinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju ir direktorium. Daugiau negu 20 metų mokytojas Konstantinas Sidaris atidavė Vaitakiemio kaimo žmonėms ir jų vaikams. Jo iniciatyva ten pastatyta nauja mokykla su svetaine, atgaivinta šio kaimo saviveikla. Punske vadovavo "Dzūkijos" chorui, keletą metų gyvavusiam Mokytojų chorui, dalyvavo "Punios" estradiniame sambūry, kaimo kapeloje "Klumpė" ir "Sūduvos" sambūryje. Būdamas pensininkas dainuoja Punsko etnografiniame sambūryje.

2001 metais kartu su Danute Krištopaite sudarė knygą "Lietuviai negali nedainuoti". Joje surinktos autoriaus sukurtos ir Punsko-Seinų krašto liaudies dainos bei autoriaus prisiminimai.

Parengė  Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 48. Kun. Motiejus Simonaitis

Kun. Motiejus Simonaičio – Suvalkų apskrities 12 parapijų dekanas – žymus šio krašto kunigas, visuomenininkas ir švietėjas. Jis aktyviai dalyvavo pasauliečių visuomeninėje veikloje, organizavo lietuvių švietimą, vakarinius kursus suaugusiems, įrengė lietuvišką knygyną, ragino žmones skaityti, pats rašė į Seinuose leidžiamą “Šaltinį”, įsteigė klojimo teatrą, “Žiburio” draugiją (kuriai vadovavo) Ūkio ir Blaivybės draugijas. Atgimstant nepriklausomai Lietuvai, kun. Motiejus Simonaitis aktyviai dirbo Konferencijos, kuri turėjo išrinkti Lietuvos Tarybą, organizaciniame komitete, dalyvavo ir pačioje Konferencijoje.  Dekanas už savo veiklą buvo lenkų persekiojamas, areštuojamas ir įkalinamas Suvalkuose. Kalėjimas palaužė trapią kunigo sveikatą. Miršta. 1922 m. Palaidotas Punsko Parapijos kapinėse.

Parengė Sigitas Birgelis

3. 49. Laimutė Slovikauskaitė gimė 1953 m. Trumpališkio k. Punske baigė pradinę mokyklą ir licėjų. 1977 m. baigė rusų kalbos studijas Varšuvos universitete. Pirmiausia įsidarbino Siedlcuose, bet paskui grįžo į Suvalkiją. Dirba pradinės mokyklos mokytoja Rūdelėje. Eilėraščius pradėjo rašyti būdama IV kl., paskatinta brolio. Vėliau tai daryti skatino lituanistai. Laimutė skaito ir rašo, nes poezija padeda jai atskirti blogį nuo gėrio, padeda džiaugtis ir liūdėt, atrasti žmogaus jausmus ir dažnai nurodo doros kelią į amžinybę. L. Slovikauskaitės kūryba buvo spausdinama „Lenkijos lietuvių kūrybos antologijoje“.

Parengė Sigitas Birgelis

 

3. 50. Alicija Sitarskienė  gimė 1953 m. Seivuose. Mokėsi Vaitakiemio pradžios mokykloje ir Punske bendrojo lavinimo licėjuje. Varšuvos universitete baigusi rusų kalbą, kurį laiką dirbo Varšuvoje techninių žurnalų redakcijoje. Vėliau grįžo į gimtinę. 1989-1996 m. ėjo "Aušros" vyr. redaktorės pareigas. Vėliau pradėjo darbą su vaikais ir jaunimu - buvo naujo žurnaliuko vaikams "Aušrelė" kūrėja ir vyr. redaktorė. Jos eilėraščiai buvo spausdinami Lenkijos lietuvių poezijos rinkinyje "Būki mums motina" (1995 m.). Knygų "Prieškarinis Punskas" (1993) ir "Jie mylėjo savo kraštą" (1997) autorė.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 51. Birutė Stoskeliūnaitė-Vaičiulienė –gimė 1966 05 19 d. Seinuose.Užaugo ūkininkų šeimoje, Vidugirių kaime. Lankė Vidugirių k. pagrindinę mokyklą. Nuo penktos klasės mokėsi Punske. 1981-1985 m. lankė Punsko bendrojo lavinimo licėjų. 1985metais, išlaikiusi stojamuosius egzaminus Varšuvoje ir perėjusi parengiamuosius kursus užsienio studijoms, pradėjo studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Būdama Vilniuje matė kaip lūžinėja ir tirpsta Lietuvą sukaustę ,,tarybiniai ledai“, kaip kalasi pirmieji Nepriklausomybės daigai. 1990 metų birželį apsigynė diplominį darbą ,,Punsko šnektos diferencinis žodynas“ ir įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę. Po studijų įsidarbino Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjuje lietuvių kalbos mokytoja. Be tiesioginių pareigų įsijungia į kitą lituanistinę veiklą. Kartu su savo mokiniais redaguoja žurnalą jaunimui ,,Dėmesio“. Aktyviai dalyvauja lituanistiniuose renginiuose Lietuvoje ir Seinų-Punsko krašte. 2001m. dalyvavo programinių pagrindų reformuotai Lenkijos tautinių mažumų mokyklai rengime. 2000m. dirbo Centrinėje egzaminų komisijoje ruošiant lietuvių kalbos egzamino informatorių savo mokiniams. Rengė užduotis lietuvių kalbos egzaminui. 2004 m. parengė lietuvių kalbos mokymo programą bendrojo lavinimo ir profiliuotajam licėjui lietuvių dėstomąja kalba. Taip pat yra lietuvių kalbos programų pagrindinei mokyklai ir gimnazijai bendraautorė. Nuo 1998m. eina lietuvių kalbos mokytojos patarėjos (konsultantės) pareigas. Organizuoja mokymus mokytojams, rengia metodines priemones lietuvių kalbos mokymui.

Parengė Elena Degutienė, Birutė Vaičiulienė

3. 52. Jonas Stoskeliūnas – gimė 1913 m. liepos 10 D. Kampuočių kaime, punsko valsčiuje. Mokėsi pas kaimo daraktorių V. Žilinską, Punsko parapijos vikarą S. Venčių, vėliau Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose. 1932 m. Įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. 1937 m. apsigynęs diplominį darbą įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros filologo specialybę. Atlikęs karinę tarnybą gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Mokytojo darbą pradėjo marijonų gimnazijoje Marijampolėje. Vėliau dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje. 1944 m. sugrįžo į tėviškę Kampuočiuose ir padėjo broliui ūkininkauti iki 1949 m. 1949 m. įsidarbino Elko licėjuje kaip lotynų ir prancūzų kalbų mokytojas. Lenkijos valdžiai leidus nuo 1951 m. tautinėms mažumoms, jų tarpe ir lietuviams, organizuoti savo gimtosios kalbos mokymą, J. Stoskeliūnas tapo vienu iš pagrindinių lietuvių kalbos mokymo Seinų-Punsko krašto mokyklose organizatorių. 1953 m. J. Stoskeliūno pastangomis prie Suvalkų licėjaus įkurta pirmoji (tada aštuntoji) klasė su lietuvių mokomąja kalba. Šios klasės absolventai 1957 m. įsigiję mokytojo kvalifikacijas beveik visi įsidarbino lietuviškose Seinų valsčiaus mokyklose. 1956 m. mokyt. J. Stoskeliūnas buvo vienas iš pagrindinių Punsko lietuviškojo licėjaus steigėjų. Čia mokytojui tenka dėstyti ne tik lietuvių kalbą, bet ir kitus dalykus. J. Stoskeliūnas ne tik lietuviškų mokyklų pagrindinis organizatorius, bet ir pirmųjų lietuvių kalbos programų autorius, lietuvių kalbos vadovėlių sudarytojas, aktyvus visuomenės kultūros veikėjas bei literatas. Domėjosi tautosaka, rinko ir užrašinėjo dainas. Kalbininkams ypač vertingas jo straipsnis “Mūsų krašto tarmės. Eilėraščius spausdino „Jaunimo drauge” ir „Aušroje”. 1990 m. atskiru leidiniu pasirodė jo poema „Šiurpilių gynimas”. Mirė 1991 m.

Parengė Juozas Sigitas Paransevičius

3. 53. Kun. Juozas  Švedas -  Punsko parapijos klebonas ir visuomenininkas. Mokėjo skambinti pianinu, grojo smuiku, rašė eilėraščius, daineles, pats sukurdavo joms muziką. Lig šiol žmonės prisimena ir dainuoja lengvai įsimenamą jo dainą „Bal, bal, bal, berneli“. Kunigas J. Švedas mokė žmones giedoti, bet nebuvo labai reiklus. Jo nuomone, kiekvieną, nepaisant kokį jis balsą ar klausą beturėtų, galima išmokyti giedoti. Į chorą įtraukė vis daugiau žmonių, liepė jiems klausyti geriau giedančių, ir iš jų mokytis. „Žiburio“ masėje organizavo koncertus ir vaidinimus. Po 1920 m., prasidėjus lenkų terorui, atsisakė viešosios veiklos, apsiribodamas bažnyčia. Jo pastangomis 1923 m. Vėlinių dieną suorganizuota pirma procesija į kapines mirusiesiems pagerbti. Žmonės užžiebė žvakeles, o kunigas kapinių koplyčioje atnašavo šv. Mišias. Nuo to laiko procesija į kapus eina kasmet. Didelis jo atminimas – Punsko bažnyčios varpai. Punsko bažnyčia, praradusi varpus per Pirmąjį pasaulinį karą, neturėjo jų iki 1928 m., kol kunigo Juozo Švedo pastangomis nupirkti nauji.

1932 m. dėl nesusipratimų  tautiniu pagrindu pasitraukia į Lietuvą.

Parengė Sigitas Birgelis

3. 54. Algis Uzdila  gimė 1937 m. balandžio 25 d. Kreivėnuose, Punsko vlsč. Mokytojas, visuomenininkas, poetas, daugelio lietuvių kalbos vadovėlių ir programų Lenkijos lietuviškoms mokykloms autorius. Baigė lituanistiką Vilniaus universitete. Mokytojavo Seinų ir Punsko vidurinėse mokyklose. Dabar pensininkas. Stambiausias jo eilėraščių rinkinys „Širdies virpsniai“ (Torontas, 2000 m.). Daug jo eilėraščių išspausdinta žurnaluose, almanachuose ir kituose leidiniuose. Algis Uzdila visų pirma įsirašė į Punsko krašto istoriją, kaip visuomenininkas kultūrininkas. Ilgus metus vadovavo Punsko lietuvių kultūros namų choreografiniam sambūriui „Jotva“. Jis buvo „Vėlinių“ ir „Motinos dienos“ koncertų iniciatorius, scenarijų autorius, režisierius.Daugelį metų dirbęs Punsko Kovo 11 – osios lietuvių licėjaus lituanistu, išugdė būrį jaunų žmonių, atkreipdamas dėmesį į gimtosios kalbos grožį bei kalbos kultūros svarbą. Jis taip pat pasižymi kūrybiškumu bei novatoriškumu ir kalbos ugdymo srityje – mėgsta kurti naujadarus.

Parengė Irena Gasperavičiūtė

3. 55. Juozas Viktoras Vaina gimė 1916 m. spalio 16 d. Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje. Mokytis pradėjo Vidugiriuose. 1927 m. Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos mokiniai Bronius Leskevičius su Petru Vaitulioniu iš Burbiškių kaimo prikalbino Juozo tėvą leisti sūnų į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Vinco Kadziausko per vasarą kiek parengtas Juozas rudenį išlaikė stojamąjį egzaminą į pirmąją klasę. Į berniukų klasę buvo priimti 33 mokiniai, į mergaičių - 26 mergaitės ir 6 berniukai. Po aštuonerių mokslo metų brandos atestatus mergaičių klasėje gavo vienas berniukas, o berniukų klasėje - tik Juozas.

Gimnazijoje tada mokė į Esmaitis, kun. B. Untulis, kun. Čibiras - vadovėlių autorius, dr. J. Šlapelis ir kiti puikūs mokytojai. Jo kapelionas buvo kun. V. Taškūnas. Tačiau gimnazijoje išaiškinus komunistų kuopelę, saugumo spaudžiamas jis perėjo dėstyti į Vilniaus kunigų seminariją.

1935-37 m. Juozas Vaina studijuoja Vilniaus universitete. Ten į jo atmintį įsirašė geri fizikos profesoriai Dzievulskis ir Patkovskis bei matematikas S. Rudnickis, globojęs Vilniaus lietuvių studentų sąjungą.

1937-39 mokslo metais senovės meną dėstė profesorius Krinenas, atlikęs Grakijoje archeologinius kasinėjimus ir nuolatos aiškinęs juos iš skaidrių.

1941-43 mokslo metais Vilniaus universitete Juozui pėdsakus įspaudė profesoriai Puzinas ir Jonynas. pastarasis istorinius įvykius pateikdavo taip vaizdžiai, lyg pats būtų buvęs tų faktų liudininkas. O profesoriai Korsavinas ir Sezemans, dėstydami estetikos dalykus, įvairių religijų dėsnius keitė tartum pirštines.

Pokario metais Juozas Vaina mokytojavo Suvalkuose, kur įgijo pedagoginės patirties. 1956-60 m., dirbdamas mokykloje, vadovavo dar Punsko lietuvių kultūros namams ir tvarkė pirmą LVKD CV raštinę. Vėliau, ruošdamasis išeitį į pensiją, ėmė rinkti lietuvių liaudies dainas, muziejines šio krašto vertybes. Būdamas pensininkas, iš savo eksponatų atidarė šio krašto etnografinį muziejų. Ilgoką laiką reiškėsi spaudoje, režisavo kelis vaidinimus, dainavo choruose ir grojo Lietuvių kultūros namų kaimo kapeloje "Klumpė".

Mokykloje Juozas Vaina pasižymėjo lanksčia logika ir precizišku mąstymu. Mokė šito ir savo mokinius. Šita  savybė bene vešliausiai sulapojo jo auklėtiniuose.

Juozas Vaina kartu su Sigitu Birgeliu 1997 m. yra sudaręs knygą „Punsko ir Seinų krašto materialinė kultūra”, o Danutė Krištopaitė išleido jo  dvi knygas „Nuo Punsko iki Seinų” I d. (1997 m.) ir II d. (1998 m.).

Parengė Irena Gasperavičiūtė

3.  56. Rimas Jurgis Vaina gimė 1944 m. balandžio 19 d. Vilniuje, Elenos ir Juozo Vainų šeimoje. Rimas su šeima pirmuosius trejus metus praleido tėvo gimtinėje Vidugiriuose. 1947 m. J. Vainos šeima (žmona, Rimas ir Juozas) persikrausto gyventi į Suvalkus. 1951 m. Rimas pradeda čia lankyti I klasę. 1956 m. įkūrus Punske lietuvišką licėjų, Vainų šeima atsikelia į Punską. Čia Rimas baigia pagrindinę ir tęsia mokslą lietuviškame licėjuje. Tenka jam kartoti IX klasę. Gal ne tiek dėl žinių stokos, kiek dėl jo aistringo pomėgio vartoti logikos argumentus diskutuojant su poloniste. Aistringos diskusijos baigiasi Rimo perkėlimu į Seinų lenkišką licėjų. Jį baigė 1962 m.

1962/03 m. Rimas pasirinko studijuoti mėgstamą matematiką Varšuvos universiteto Matematikos fakultete. Jo nepaprastus gabumus matematikai pastebi žinomas matematikas prof. Borsuk. Jis ketvirto kurso studentą kviečia dirbti universitete savo asistentu. Rimas studijas baigia prieš laiką, 1965/66 m.

Rimo socialinė (mokytojų sūnus) ir tautinė (lietuvis) kilmė pareikalavo tam tikrų jo mokslo vadovo ir jo paties gudrybių, kad išliktų anais “liaudies valdžios” laikais asistento vietoje. Universiteto matematikos studentai ir dėstytojai labai jį pamėgo ir gerbė – kaip mokslininką ir lietuvį! Rimo energija krypo pedagoginio darbo ir lietuvių bendruomenės veiklos linkme. Jis dar dalyvaudavo matematikų mokslinėse konferencijose, palaikė ryšius su garsiais Lietuvos matematikais, tarp jų VU rektoriumi prof. Jonu Kubiliumi ir prof. Broniumi Grigelioniu. Juos parveždavo ir į Punsko ir Seinų  kraštą. Taip mezgėsi įdomūs ir reikalingi anais sovietmečio laikais lietuvybės gaivinimo ryšiai. Jų rezultatas – praskintas kelias mūsų krašto jaunimui studijuoti Vilniaus universitete lituanistiką ir dar kelias valdžių (vienos ir kitos šalies) leidžiamas studijų kryptis. Nuo 1978 m. iki pensijos Rimas dirbo Varšuvos politechnikos aukštojoje mokykloje.

Rimas aktyviai įsitraukė į Varšuvoje įsikūrusio (daugiausia dr. Broniaus Mickevičiaus pastangomis) Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos skyriaus darbus. Su bendraminčiais jis atgaivino veiklą, kuri tuomet buvo prisisunkusi prisitaikymo prie vadinamosios socialistinės tikrovės dvasios. Jam teko perimti skyriaus vairą ir atlikti tam tikrą pertvarką.

Jo bei kitų panašias vertybes pripažįstančių Varšuvos lietuvių aplinkoje pribrendo mintis leisti nepriklausomą nuo smarkiai valdžios suvaržyto LVKD centro lietuvišką žurnalą. Toks poreikis pribrandintas ir Seinijoje. Tuomet pravertė ryšiai su prof. Kubiliumi, plačiau tariant – “neoficialiuoju” Vilniumi ir lietuvių išeivija Vakaruose, bei diplomatiniai Rimo gebėjimai palenkti vieną kitą Lenkijos valdančiosios partijos figūrą. Taip sulaukėme kad ir trumpai gyvavusio, bet svaraus kultūrinio–politinio žurnalo “Varsnos” su priedais. Žinoma, nepriklausomas lietuviškas leidinys nebuvo priimtinas Maskvai, tuo pačiu ir „oficialiajam“ Vilniui bei Varšuvai. Rimas buvo aistringas bendruomenės žmogus, bet ir didelis demokratijos šalininkas. Tai jis skatino ir bendruomeninėje veikloje. Jis neskirstė ir nesirinko draugų pagal turto, intelekto ar kitokį statusą. Visi jam buvo lygūs, bet iš visų reikalaudavo susiklausymo. Jo aistringi pasisakymai LVKD suvažiavimuose žadino žmonių viltį, kad ne tik tarp mūsų, bet ir valstybėje demokratiniai pokyčiai yra neišvengiami, kad jiems reikia ruoštis ir ruošti savo elitą. Tas jo bruožas buvo pastebėtas ne tik saugumo organų (Rimui tekdavo jiems aiškinti savo poziciją), bet ir Solidarumo (Solidarność) lyderių, kurių buvo pakviestas į Lecho Wałęsos komitetą. Čia jam teko atlikti svarbų ryšininko vaidmenį – tarp Solidarumo ir Lietuvos Sąjūdžio. Taip buvo sustiprinta ir Suvalkų krašto lietuvių pozicija labai sudėtingu laikotarpiu. Rimas daugelį metų be atvangos dirbo lietuviškąjį kultūrinį ir politinį, mūsų bendruomenei labai reikalingą darbą, pakėlė jos sąmoningumą į aukštesnį lygmenį.

Parengė Irena Gasperavičiūtė

3. 57. Antanas Kalanavičius, poeto kapas Sapiegiškių kapinėse, Varėnos r. 57. Kraštotyros muziejus Nedzingėje, Varėnos r.